Bitininkystė

Bičių produktai Apie bites Inventorius Apie mus Naujienos Galerija Receptai Kontaktai


BITYNŲ, BIČIŲ PRODUKTŲ IR BIČIŲ UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KONTROLĖS REIKALAVIMAI

BITYNO KŪRIMAS

Prof. Jonas Kriščiūnas

Kas gali bitininkauti?
Bitininkauti nekliudo koks nors nuolatinis darbas ar tarnyba. Kiekvienas darbo žmogus kasdien turi keletą laisvų valandų poilsiui, kurių vieną kitą gali skirti darbui prie bičių. Daugumą darbų prie bičių galima atlikti laisvomis poilsio dienomis, nes darbai prie bičių yra poilsio darbai, ypač protinio darbo žmonėms. Dideliuose  bitynuose bitininkas visą laiką pašvenčia darbams prie bičių.
Bitininkauti gali ir silpnos sveikatos žmonės: seniai, moterys ir net invalidai. Dirbantiesiems dideliuose bitynuose reikia daug sveikatos.
Juo žmogus daugiau išsilavinęs, apsišvietęs, tuo lengviau ir maloniau bus jam bitininkauti, nes greičiau galės išmokti bitininkavimo darbo.
Juo bitininkas bus geriau pažinęs teoriškai ir praktiškai bites, jų gyvenimą ir bitininkavimo darbus, juo didesnį turės pasisekimą ir malonumą darbe. Garsus rusų bitininkas prof. Butlerovas sakė, kad nemokšos bitininko bitės dirba, kaip jos nori, o mokyto ir praktiškai patyrusio bitininko bitės dirba, kaip bitininkas nori.
Daug geriau seksis bitininkauti tam bitininkui, kuris daugiau turi kantrybės, yra tvarkingas, darbštus, ištvermingas ir, svarbiausia, kas sugebės labiau bites pamilti. Be meilės šitas darbas nelabai sekasi.
Prieš pradedant bitininkauti reikia teoriškai susipažinti su bitininkavimo mokslu ir, dar geriau, praktiškai padirbėti metus didesniame bityne prie prityrusio bitininko.
Kaip visos ūkio šakos, taip bitininkavimas, nuolatos tobulėja. Nuo gyvenimo ir mokslo neatsilieka tiktai tas bitininkas, kuris nuolatos skaito literatūrą bitininkystės klausimais, dalyvauja bitininkų suvažiavimuose, interesuojasi kitų bitininkų darbais ir panaudoja jų patyrimą.
Kiek jėgos, lėšos ir laikas leidžia, reikia ir pačiam daryti tyrimus.
Daugelį baugina bičių gylimas, bet, susipažinus su bitininkavimo darbais, ši baimė išnyksta.
Kuriems žmonėms nuo įgylimo labai tinsta ir galvą skau da, patartina pasitarti su gydytoju. Turint silpną širdį ar kitokį kūno negalavimą, geriau nebitininkauti. Jeigu organizmas visai sveikas, vėliau nuo įgylimų vis mažiau ir mažiau tinsta.

Bitynui vieta.
 
Tinkama bitynui vieta turi labai didelės svarbos, nes sudaro geresnes ir sveikesnes bitėms gyvenimo sąlygas ir daug patogumų pačiam bitininkui.

  1. Vieta turi būti rami, šilta, bet ne karšta. Karštoje vietoje (prie tvoros ar sienos saulės atokaitoje) bitės dau­giau spiečia ir silpniau eina į darbą, todėl mažiau medaus prineša. Geriausia kai iš vakarų ir šiaurės pusės bitynas apsuptas medžių ar trobų. Tokioje vietoje bitės pavasarį daug greičiau stiprėja, negu atviroje vietoje.

  2. Bent iš vienos pusės bitėms turi būti laisvas išlėkimas, nes per aukštus medžius su medumi ar su duona joms labai sunku perlėkti. Lėkdamos pro medžių šakas ir lapus, bitės greičiau suplėšo savo sparnus ir miršta. Geriausia, kai bitės atvirą kelią turi į pietus ar pietryčius.

  3. Vieta turi būti nešlapia. Slapioje vietoje šalta, ir sarį bitės lėčiau stiprėja, o žiemą koriai labiau pelėja, avilys esti drėgnesnis ir greičiau pūva. Labai naudinga, kad bityno aikštė turėtų nedidelį palinkimą į pietryčius, pietus ar į vakarus, nes tokia vieta šiltesne, Negalima statyti bityno tokiose vietose, kur ilgai laikosi rūkas, būva oro traukimai bei dideli vėjai.

  4.  Geriausia bitynui vieta sode. Labai aukšti medžiai nepageidaujami, nes aukštai susimetusį spiečių sunku susemti. Bitynas turi būti aptvertas, kad neprieitų gyvuliai. Geriau, kad ir paukščiai negalėtų prieiti, ypač jauni žąsiukai, viščiukai ir ančiukai.

  5. Nuo kelio ar tako, kuriais vaikščioja žmonės, avilius lima statyti ne arčiau kaip per 10 metrų, o nuo vieškelio — ne arčiau kaip per 20 metrų. Jeigu tenka arčiau statyti, bitynas turi būti aptvertas tankia lentų tvora arba ne žemesne kaip 2 metrų gyvatvore. Labai gera gyvatvorė iš eglių, bet naudingesnė iš tokių krūmų ar medžių, kuriuose bitės gali ir nektaro rasti. Pavyzdžiui: 1) geltonasis žirnmedis (geltonoji akacija), baltasis vikmedis (baltoji akacija), 3) gledičija. Baltojo vikmedžio ir gledičijos jaunųjų ūgių viršūnes rugpiūčio mėn. reikia nukarpyti, kad medžiai geriau žiemotų .

  6.  Nepageidaujamos kaimynystėje saldainių dirbtuvės, cukraus ir dekstrino fabrikai, marmelado, vyno, midaus dirbtuvės ir net spirito ar alaus daryklos, nes jų kvapas vilioja bites ir daug jų čia žūva. Juo toliau bitynas nuo panašių fabrikų ar dirbtuvių, tuo geriau.

  7. Miestas bitynui netinkama vieta, nes čia daug bičių žūva dirbtuvėse ir fabrikuose. Be to, iš miesto į laukus bitėms toli lėkti medaus ar duonos parsinešti, todėl ir nauda iš jų mažesnė. Bet yra bitininkų, kurie vis dėlto bites ir mieste laiko. Didmiesčiuose kai kas bityną įkuria ir ant namų stogų.

  8. Nepatariama statyti bičių arti ežero ar plačios upės, Ypač jei kitoje ežero ar upės pusėje yra geros bitėms ganyklos (medingieji augalai). Grįždamos per vandenį, ypač vėjuotą dieną, su medumi ar duona, bitės nukrenta į vandenį ir prigeria. Ežeras ar plati upė turi būti ne arčiau kaip už 1 km nuo bityno.

  9. Nekurti bityno tokioje vietoje, iš kurios bitės lekia į darbą (į lauką) pro svetimą bityną, nes daug bičių, grįždamos su medumi ar duona, nutupia pakeliui svetimame bityne . Ypač daug bičių patenka į svetimą bityną, kai skuba namo prieš audrą. Tada kaimyno bityne gali nutūpti didesnė pusė darbe buvusių bičių. Kurios bitės nutupia be medaus, tas dažniausiai papjauna. Tokiu būdu jūsų bitynas nuolatos turės daug nuostolių. Šiuo atveju nepadeda net ir avilių skirtingos spalvos ir formos. Jeigu kaimyno bitynas sode, kuris apsodintas aukštais medžiais, anksčiau minėto pavojaus nebus, nes bitės lekia aplenkdamos aukštus medžius ir į bityną nepatenka.

  10. Geriausia, kai kaimyno bitynas būna ne arčiau kaip už 2 km arba net 4 km, nes bitės į darbą lekia daugiausia ligi 2 km.

Kaip sustatyti avilius bityne?
 
Gražiai atrodo aviliai, sustatyti eilėmis. Eilė nuo eilės turi būti ne mažiau kaip per 3—4 metrus, o eilėse avilys nuo avilio ne arčiau kaip per 2 metrus. Taip sustatytuose aviliuose lengviau bites stebėti ir dirbti su jomis. Bitėms tokia avilių sustatymo tvarka labai negera, nes vieno avilio bitės labai dažnai nuklysta į kitą avilį, ypač prieš audrą, ir čia daug jų žūva. Pastebėta, kad pirmoje avilių eilėje šeimos daug stipresnės, negu kitose. Reikia manyti, kad jas sustiprina priklydusios bitės, kurių dauguma lieka gyventi naujoje šeimoje.
Statant avilius eilėmis, geriau, kad gretimų avilių lakos būtų nukreiptos ne į vieną pusę. Geriau avilius statyti praeiliui (šachmatų tvarka) .
Priešakinę avilio sieną, kurioje yra laka, patariama nudažyti įvairiomis spalvomis, kad bitės geriau atskirtų savo avilį. Geriau dažyti ne visą priešakinę sieną, o sienoje padaryti tiktai atskiras figūras (paveikslus) su aštriais kampais. Pvz., vieno avilio sienoje nupiešti vieną trikampį, antro 2 trikampius greta (plačiuoju šonu žemyn), trečio gretutinio avilio sienoje — 4—5 siaurus trikampius ir kt. Vieni trikampiai nudažomi vieno­kia spalva, kiti kitokia ir 1.1. Patartina vartoti tiktai mėlyną ir geltoną spalvas, nes kitų spalvų bitės neskiria. Visi kiti avilio šonai ir magazinai turi būti nudažyti balta spalva, kad mažiau įkaistų.
Dar geriau avilius statyti lizdais po 2—3 avilius kiekviename lizde. Statant lizde po 2 avilius, paliekamas tarp jų 1 m tarpas, o lakos truputį nukreipiamos į šalis. Statant lizde po 3 avilius, jie išdėstomi pusračiu. Vienas lizdas nuo antro statomas per 6—10 m.
Labai svarbu į kurią pusę nukreiptos avilio lakos. Pietų kraštuose, kur vasarą labai karšta, laka nukreipta į šiaurę, nes pietų pusėje saulė priešakinę sieną taip įkaitina, kad bitės lakoje negali pastovėti ir išvėdinti lizdo. Dėl to koriai dažnai ištįsta ar net visai' susmunka, bitės blogiau dirba, daug daugiau spiečia ir mažiau medaus prineša. Šiaurėje laka atkrei piama į pietus, kad vasarą bitėms būtų šilčiau. Mūsų respublikoje, daugelio bitininkų patyrimu, geriausia lakas nukreipti į pietryčių
pusę. Atvirose vietose lakas geriausia nukreipti kreipti į tą pusę, iš kurios mažiausiai būva vėjų. Reikia įsižiūrėti augančius medžius. Į kurią pusę labiau palinkę medžiai, Į tą pusę ir avilių lakas nukreipti.
Kintama lakos padėtis. Kai kurie bitininkai lakas keičia, nes įvairiais metų laikais saulė avilį šildo nevienodai Kai iš pat pavasario lakos nukreiptos į pietryčius, saulė anksti rytą įšildo priešakinę sieną ir išvilioja bites į darbą. Bet anksti rytą pavasarį dar šalta ir bitės, išviliotos iš avilio, sustingsta ore ir nukrinta į žoles. Žolė būna su rasa, bitės sušlampa ir skraido ir išsivalo daug vėliau, negu turinčios laką kitomis kryptimis, Vasarą, turėdamos laką į šiaurę, bitės mažiau spiečia.
Labai naudinga avilius statyti sode tarp vaisinių medžių. Prie avilių augą medžiai ar krūmai padeda bitėms pažinti savo avilį, ir tada jos mažiau nuklysta į svetimus avilius. Bet medžio ar krūmo šakos neturi avilio siekti, nes brūžuodamos neduotų bitėms ramybės. Po medžiais laikyti avilius taip pat negerai, nes pavėsyje būva šalčiau, ir bičių šeima pavasarį lėčiau vystosi.
Priešais avilį turi būti aikštelė be žolių (apie 1 m platumo), išklota plytomis ar žvyru. Aukštoje žolėje slapstosi daug bičių priešų, ypač varlės, rupūžės, ir kiti. Parlėkusios su medumi, bitės dažnai nukrinta į žolę, ir čia jas priešai suėda. Aukštoje žolėje prie žemės gana šalta, todėl nukritusios bitės sustingsta ir ilgai ten tupi, kol atsipeikėja, išlipa į viršų ir nueina į avilį. Kad žolė priešais avilį neaugtų, patariama pabarstyti valgomąja druska. Ant plikos žemės lengva pamatyti ką bitės iš avilio išmeta: tranus, perus ar motiną. Prieš avilius galima ir palikti žolę, bet ją reikia dažnai nupjauti, kad visada būtų trumpa.
Aviliai visada statomi ant kojų, nes tada būva sausesni, ne taip greitai pūva ir pavasarį bitėms šilčiau. Geriausia daryti 25 cm aukštumo kojas. Po kojomis padėti paprastas plytas, cementines plyteles ar čerpes. Be plytų pavasarį avilio kojos įsminga į žemę ir avilys persikreipia.
Avilius reikia sunumeruoti.
Avilius reikia statyti' su mažu palinkimu į priešakį. Tada lietaus vanduo neteka pro laką į avilį, bitėms lengviau iš avilio atmatas išnešti, o atsiradęs avilyje vanduo teka prie lakos.
Neduodant bitėms dirbtinių korių arba duodant tiktai korių pradžias, avilį reikia nustatyti su lyge. Jeigu avilio vienas šonas ar kampas stovės aukščiau, negu kitas, bitės po 2—3 rėmus susius į krūvą.
Kai dirbtiniai koriai dedami ištisais lapais per visą rėmą ir su vielomis, avilius galima bet kaip pastatyti, bet lygiau pastačius — geriau.
Statant avilius pietų pusėje prie trobos ar tvoros, kad bitėms nebūtų taip karšta, reikia statyti bent per 4—6 metrus nuo sienos ar tvoros ir sieną ar tvorą nudažyti baltai.
Kiek bičių šeimų galima laikyti vienoje vietoję? Kiekvienam bitynui reikalingas sargas, todėl vienoje vietoje patariama laikyti ne mažiau kaip 50 bičių šeimų. Tinkamoje vietoje galima laikyti šimtą ir daugiau šeimų. Dažniausiai bitynai daromi tokio didumo, kiek viena bitininkystės grandis gali prižiūrėti.

Pastaba: šiuo metu dauguma bitininkų stengiasi vienoj bityno sekcijoj laikyti 25-35 bičių šeimas.

 

Avilių išdėstymas bityne

G. F. Taranov

Įžanga

Laikant vienoj vietoj daug bičių šeimų sukuriamos ypatingos sąlygos, kurios labai skiriasi nuo tų, prie kurių bitės taikėsi tūkstančius metų. Natūraliomis sąlygomis niekada nebūna tokio bičių šeimų tankio, kaip bityne. Didelis avilių tankis ir vienodas išdėstymas trukdo grįžtančioms bitėms rasti savo avilius tarp daugelio kitų, vienodų išvaizda bei taip pat orientuotom lakom. Dėl labai tankaus ir vienodo avilių išdėstymo bitės ima masiškai  klaidžioti po bityną bei skirstosi į kitus avilius.
Norint pastebėti bičių klaidžiojimą ir įvertint bičių, skrendančių į svetimus avilius, kiekį, reikia kuriam nors avilyje nudažyt dalį bičių, o paskui stebėti jas pasirodant kituose aviliuose. Dar geriau bityne su tamsių rasių bitėmis pastatyti avilį su kitos rasės bitėmis (pvz. geltonom italėm ar kaukazietėm), kurias lengva nuo kitų atskirti pagal spalvą. Kol nebuvo atlikti tokie eksperimentai, bitininkai net neįtarė, kiek daug bičių skrenda į svetimus avilius.
Dr.Barcherto duomenimis, gautais stebint paviljone laikomas klaidžiojančias bites, per 19 val. 30 min. iš 2733 žymėtų  bičių 96, arba 3,4% grįžo ne į savo, o į gretimą avilį.
Bitės ypatingai klaidžioja per pagrindinį medunešį. Bityne sustačius avilius į vieną eilę, iš 809 žymėtų bičių 216 arba 26,7% grįždamos iš lauko pataikė į gretimus avilius.
Avilių dažymas skirtingomis spalvomis ženkliai sumažina bičių klaidžiojimą. Bet tankiai sustačius avilius, bitės lengvai sumaišo savo avilius su gretimais tos pat spalvos aviliais. Pvz. per didįjį medunešį 49% žymėtų bičių iš vieno geltono avilio  grįžo į artimiausius žymėtus avilius. Ypatingai bitės klaidžioja, jei aviliai žalios spalvos, neišsiskiria iš aplinkos.
Prof. V.I.Poptev Tulos bitininkystės bandymų stotyje stebėjo itališkų bičių išsisklaidymą iš avilio, stovinčio bityno kampe. Praėjus kelioms dienoms nuo avilio pastatymo bityne, daug itališkų bičių buvo pastebima gretimuose aviliuose, o atskiros itališkos bitės  pastebėtos aviliuose nutolusiuose net 25 metrus nuo savo avilio.
Bičių išsisklaidyme bitynuose su vienodu avilių išdėstymu pastebimi tokie dėsningumai:

  1. svetimos bitės daugiau skrenda į stipresnių šeimų avilius, prieš kurių lakas sukasi daugiau bičių, kurios traukia iš lauko grįžtančias bites. Taip stiprios šeimos dar labiau  sustiprėja, o silpnos - silpsta.

  2. grįžtančios lauko bitės dažniau tupia į pirmose trijose avilių, stovinčių bičių kelyje, eilėse. Šiuose aviliuose šeimos stiprėja, o toliau nuo krašto stovinčiuose aviliuose - silpnėja.

  3. pastovus vienos krypties vėjas verčia bites slinktis prieš vėją (vėjo krypties linija), todėl priešakiniuose aviliuose lauko bičių daugėja, o galiniuose - mažėja.

  4. bitės dažniau suskrenda į tamsių spalvų avilius, o šviesiuose aviliuose bičių mažėja.

Ypatingai dideli bičių antskrydžiai būna per pirmąjį pavasarinį apsiskraidymą, ir, kaip minėta, per didįjį medunešį. Šiuo metu bitės lengvai prisijungia prie tų šeimų, prie kurių skraido daugiau bičių, keliamas didesnis triukšmas. Kartais į vieną šeimą suskrenda iki kelių kilogramų svetimų bičių.
Masinis bičių klaidžiojimas turi tokias nepageidaujamas pasekmes:

  1. gerokai sumažėja medaus surinkimas. Tai atsitinka todėl, kad vienuose aviliuose susidaro bičių perteklius, o kituose jų ženkliai sumažėja. klaidžiojančios bitės pažeidžia normalų bičių-rinkėjų ir bičių-priėmėjų santykį, kas taip pat mažina medaus surinkimą.

  2. dėl apsunkintos orientacijos jaunos motinėlės, grįždamos po apsivaisinimo, gali pakliūti į svetimus avilius, kur bitės jas nužudo.

  3. klaidžiojančios bitės platina bityne užkrečiamas ligas. Susirgus vienai šeimai, klaidžiojančios bitės greitai išnešioja užkratą po visą bityną.

  4. pastebėta, kad pastovus bičių klaidžiojimas atviruose vėjams bitynuose didina bičių jautrumą, jos greičiau susierzina, dažniau ir labiau puola žmones bei gyvulius, kas apsunkina bitininko darbą bityne apžiūrint šeimas.

  5. bičių klaidžiojimas ir antskrydžiai trukdo selekcijos darbui bityne. Šeima su vidutine ar net prasta motinėle dėl susikaupiančių antskrydžio bičių gali prinešti labai daug medaus: motinėlė klaidingai gali būti priskiriama prie labai gerų bei naudojama selekcijai. Taip vietoj bičių paveldimų savybių pagerinimo galima jas pabloginti.

  6. susimaišius bitėms, kilusioms iš skirtingų motinų, suvienodina jų individualias paveldimas šeimos produktyvumo savybes, kas taip pat trukdo selekciniam darbui. 

Taigi, visiškai aišku, kad statant avilius bityne būtina imtis priemonių, padedančių išvengti bičių klaidžiojimo ir antskrydžių. Retas avilių išdėstymas kas 4-6 metrai, nors ir sumažina bičių klaidžiojimą, bet to nepakanka.
Bityne būtina  sukurti įvairių orientyrų, pagal kuriuos bitės suras savo avilius.
Orientyrais gali būti:

  1. augmenija bityne;

  2. avilių išdėstymo būdas;

  3. įvairiaspalvis avilių dažymas.

Augmenija bityne

Bityne būtinai turi būti medžių ir krūmų, bet jie neturėtų labai užstoti avilių. Saulės šiluma, ypač rytais, sužadina intensyvesnį bičių darbą, bitės augina daugiau perų, geriau vystosi nei šeimos pavėsyje stovinčiuose aviliuose. Bet per vasaros karščius aviliai, o ypač lakos su prielakčiais, turi būt apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, nes tvankumas avilyje trukdo bitėms dirbti medunešio metu.
Aukšti medžiai bityne taip pat nepageidaujami, nes jie trukdo bitėms skraidyti. Bitės priverčiamos aukštai kilti, kas prailgina jų kelią, labai trukdo pučiant stipriam vėjui, kai bitės stengiasi skristi žemai prie žemės. Spiečiai tūps aukštuose medžiuose sunkiai pasiekiamose vietose.
 Nedideli medžiai, besimaišantys su krūmais, ne tik užstoja bityną nuo vėjo, bet ir yra geri orientyrai bitėms. Reiktų vengti vienodo medžių ir krūmų išsidėstymo. Gerai kai šalia nedidelių medelių auga keli didesni, šakoti, iš bendro fono išsiskiriantys medžiai. Pageidautina, kad tarp avilių būtų nedidelių krūmelių, atskirų tankios augmenijos grupių, gėlynų ir t.t. Visa tai padeda bitėms orientuotis bei sukuria bityne jaukumą.
Augmenija bityne turi netrukdyti bitėms skraidyti. Prieš kiekvieną avilį turi būti laisva erdvė, kad bitės turėtų savo "kelią" į avilį tarp krūmų ir medžių

Avilių išdėstymas

Paprastai aviliai statomi eilėmis šachmatų tvarka kas 4-6 m. Reik pripažint, kad toks išdėstymas visiškai nepriimtinas: aviliai išdėstomi labai vienodai, kas apsunkina bičių orientaciją. Bet svarbiausia, kad pagal naudojant šiuolaikines technologijas dažnai dirbama keliuose aviliuose iš karto. Todėl tikslinga avilius išdėstyti nedidelėm grupėm po 2-3 šeimas.
Išdėstant avilius grupėmis toj pačioj bityno aikštelėj galima tarp grupių palikti gerokai didesnius tarpus, nei tarp pavienių avilių, kas padeda bitėms lengviau orientuotis.
Apžiūrint bites, grupėse lengviau organizuoti "savitarpio pagalbą" - pastiprinti šeimą perais iš gretimų šeimų, perkelti rėmelius iš avilio į avilį grupės ribose, kas gerina higienos - sanitarijos sąlygas bityne.
Dažnai reikia sujungti šeimas arba apgyvendinti dvi šeimas viename avilyje. Tą irgi lengviau atlikti, kai aviliai išdėstyti grupėmis.
Išdėsčius avilius grupėmis sumažėja darbo laiko sąnaudos, nes persinešęs reikalingus įrankius ir medžiagas, bitininkas apžiūri 2-3 šeimas vienoj vietoj.
Jei aviliai išdėstomi poromis, tai tarp jų paliekamas 1 m tarpas, o priekinės sienelės truputį praskečiamos į skirtingas puses.

Išdėstant avilius po 3, jie statomi puslankiu, t.y. kraštiniai aviliai truputį atitraukiami atgal ir truputį pasukami į priešingas puses.

Avilių grupių išdėstymas turi derintis su bityno augmenija, nebūtina grupių statyti tiesiose eilėse - kuo įvairiau išdėstoma, tuo geriau.
Bityne turėtų būti keletas centrinių takų, jungiančių bitininko namelį su pagrindinėmis avilių grupėmis. Daryti keliukus iki kiekvieno atskiro avilio nebūtina. Centriniai keliukai turėtų būti 1,5-2 m. pločio, kad būtų galima vežimėliu vežti avilius, apšildymo medžiagas, maistą bei visą kitą reikalingą darbui bityne inventorių.
Takelius reiktų apsodint žemaūgiais krūmais arba daugiametėm žolėm.
Aviliai paprastai statomi ant į žemę įkaltų kuolų, ant storesnių rastų, akmenų, plytų ir t.t. Dar patogiau avilius statyti ant padėklų, panašių į žemas taburetes, pritaikytas pagal avilio dugną, padarytas iš storų lentų. Tokių padėklų privalumai:

  1. vientisas paviršius, ant kurio statomas avilys, papildomai apšiltina dugną, kas gerina bičių lizdo šiluminį režimą;

  2. jei reikia, avilius ant perkeliamų padėklų lengviau pastumti į šoną, pakeisti lakos kryptį ir t.t. Naudojant šiuolaikines bičių priežiūros technologijas, toks avilių paslankumas būtinas. Pvz., pavasarį ir rudenį lakas geriausi nukreipti į pietus kad saulė šildytų priekinę sienelę ir lakas, kas didina bičių gyvybingumą šilčiausiomis dienos valandomis. Vasarą lakas reikia nukreipti į rytus ar šiaurės-rytus, kad pirmi saulės spinduliai anksčiau žadintų bites darbui, o per vidurdienio karščius lakos ir prielakčiai būtų pavėsyje.

Avilių dažymas

Avilių dažymas ne tik saugo avilius nuo puvimo, bet ir padeda grįžtančioms bitėms orientuotis. Dr. Friš (1914) tyrė avilių spalvinimo įtaką bičių orientavimuisi. Jis statė iš eilės 5 tuščius avilius. Prie vieno iš jų (Nr.4) pastatė standų mėlyną skydą, prie gretimo (Nr.5) - tokį pat geltoną skydą. Avilyje su mėlynu skydu buvo apgyvendintas spiečius. Kai bitės prie savo avilio įprato, skydus sukeitė (Nr.4 tapo geltonas, o Nr.5 - mėlynas).

Bičių skridimo pokyčiai pateikiami lentelėje:

Bandymo Nr.

Periodas

Atskrido bičių
vnt/min

Avilys Nr.4
(mėlynas) su bitėmis

Avilys Nr.5
(geltonas) tuščias

1

Prieš skydų sukeitimą

58

0

2

Po skydų sukeitimo

19

46

3

Pastačius skydus į pradines vietas

77

0

Gauti duomenys rodo, kad bitės, grįždamos į avilį, orientuojasi pagal spalvą. Sukeitus skydus, dalis bičių pasuko link joms įprastos spalvos į gretimą, tuščią, avilį, o kita dalis - į savo avilį, kas rodo, kad, be spalvos, bitės orientuojasi dar pagal kažką, greičiausiai pagal gretimų avilių išdėstymą ir spalvas.
Šiai prielaidai patikrinti buvo atliktas toks bandymas: abu skydai buvo paslinkti per vieną avilį į kairę (žr.pav.). Avilys Nr.3 tapo mėlynas, o Nr.4 - geltonas. Visos bitės pradėjo skristi į 3 (tuščią) mėlyną avilį, prie kurio spalvos buvo įpratę.

Kitam bandyme mėlynas skydas buvo visai nuimtas. Bitės ėmė būriuotis kairiau  geltono avilio. Geltoną skydą perkėlus į kairę, bitės ėmė būriuotis vėl kairiau geltono skydo, kas rodo, kad bitės orientuojasi ne tik pagal savo, bet ir pagal gretimų avilių spalvas (žr. pav.).

Šie bandymai rodo, kad avilių spalva labai padeda bitėms orientuotis. Iškodamos savo avilio, bitės įsimena ne tik savo, bet ir gretimų avilių spalvas, todėl gretimi aviliai turi būti skirtingų spalvų.
Dr. Frišo bandymai parodė, kad bitės tiksliai atpažįsta 4 spalvas: mėlyną, geltoną, baltą ir juodą. Žalia spalva susilieja su bendru fonu, raudoną spalvą bitės maišo su juoda.
Tamsios spalvos avilius labiau įkaitina saulė ir vasarą juose bitėms darosi per karšta, todėl pietiniuose rajonuose avilius patariama dažyti šviesiom spalvom: šviesiai mėlyna, žydra, balt ir šviesiai geltona su visais įmanomais atspalviais. Jei aviliai statomi grupėmis, tai vieną grupę sudarantys aviliai turi būti skirtingos spalvos. Skirtingom spalvom gali būti nudažytos tik labiausiai bitėms įsimenančios avilio dalys: stogai, priekinė sienelė, prielaktis, kitos dalys gali būti vienodos.

Sodindamas bityne augalus, išdėstydamas avilius grupėmis, dažydamas avilius skirtingomis spalvomis ir kitaip padėdamas bitėms orientuotis, bitininkas išvengia bičių klaidžiojimo ir antskrydžių, kas didina medaus surinkimą, padeda apsivaisinusiom jaunom motinėlėm rasti savo avilius, sumažinti užkrečiamų ligų plitimą.

G. F. Taranov

Kaip įsigyti bičių?

 
‡ Lithuania on line
Tinklapio autorius Pakeitimai 2005.12.15
BITININKO struktūrinis lapas