BEGELUONINĖS BITĖS (Melipona ir Trigona) - dažniau pasitaiko Pietų Amerikoje.Yra įvairių rūšių, kurios skiriasi dydžiais: nuo 2 iki 20 mm ilgio. Lizdo centre korius siuva vertikaliai perams auginti, pakraščiuose (krūvelėmis) - korius narveliais įviršų medui pilti. Į pero korio narvelį prideda maisto, po to kiaušinėlį ir narvelį uždengia. Lervutė išsivysto iš maisto atsargų. Jeigu maisto žymiai daugiau, išsivysto motinėlė, kuri smulkesnė uždarbininkes ir tik pradėjusi dėti kiaušinėlius sustorėja, ištįsta jos pilvelis. Motinėlės kiaušidėse yra po 4-8 spiralinius kiaušintakius. Darbininkės už namines bites gyvena trigubai ilgiau. Darbininkės deda stambius kiaušinėlius, kuriuos suvalgo motinėlės, o jeigu išlieka, iš jų išsirita tranai. Lizdus ruošia medžių drevėse, uolienų plyšiuose, tuščiuose termitynuose ar net tiesiog žemėje. Medus rūgštokas ir skystas, turi mažiau cukraus už naminių bičių medų. Išimtas laikomas buteliuose. Iš vienos šeimos gaunama tik keli litrai medaus.Tačiau jis labai brangus, 1990 m. kainavo 20 dolerių už litrą. Meliponos ir Trigonos sparčiai nyksta. 1956 m. įvežus iš Afrikos geluonines (scutellata) bites, sutriko begeluonių bičių ekologinės sąlygos.  Afrikietės tapo labai agresyvios - užvaldė ganyklas, plėšia vietinių bičių lizdus, naikina jų perus. Sparčiai kertami Pietų Amerikos miškai, plinta kavos plantacijos. Ankstesnėse ganyklose bitininkai laikydavo po 100 bičių šeimų ir surinkdavo vidutiniškai po 15 l medaus, dabar laiko po 5 šeimas ir surenka po 2 - 5 l medaus. Meliponos išsivystė maždaug prieš 80 mln. metų, o medunešės - "tik" prieš 15 mln . metų.

1 pav. Indijos bitės

2 pav. Naminė bitė: 1-motina, 2-tranas, 3- darbininkė bitė, 4-Kaukazo kalnų pilkoji bitė, 5- Kaukazo slėnių geltonoji bitė, 6-Italijos bitė, 7-Afrikos (Egipto) bitė, 8-motina, apsupta palydovių bičių, 9-korio dalys; b-bitinės akelės, p-pereinamosios akelės, t-traninės akelės; 10-korio pjūvis: m-pagilintos medaus akelės, b-bitinės akelės, t-traninės akelės (platesnės); 11-korys rėme; um-korys su uždengtu medum, d-duona koryje, p-perai koryje, m-motinos 2 perai (akelės)

INDIJOS DIDŽIOJI BITĖ (A.dorsata) - išplitusi Indijos tropikuose.Medžių šakose siuva vieną 1 - 1,5 m ilgio korį, kuriame visi narveliai panašūs. Bitės savo lizdavietes dažnai keičia. Ūkiniu požiūriu menkavertės, nes į avilius nesiduoda perkeliamos. (žr. 1 pav. 1- motina, 2- korys po medžio šaka)
INDIJOS MAŽOJI BITĖ (A.floreae) - smulkiausia medaus gamintoja. Medžių šakose siuva vieną žmogaus plaštakos dydžio korį, bet skirtingų narvelių skersmenų. Praktinė reikšmė - apdulkina kai kurių medžių žiedus. (žr.1 pav. 3-motina, 4- darbininkė bitė, 5- tranas, 6- korys po medžio šaka)
INDIJOS VIDUTINIOJI BITĖ (A.indica arba cerana) - panašiausia naminėms bitėms.Gyvena medžių drevėse, uolose ir kitur. Siuva kelis skirtingų narvelių korius. Leidžiasi apgyvendinama aviliuose, nors sujaudintos, dažniausiai apžiūrint, avilius palieka. (7- motina, 8- darbininkė bitė, 9- tranas, 10- uždengti darbininkių bičių perai, 11- uždengti traniniai perai - dangteliai su skylutėmis)
Į LIETUVĄ bitės atskrido pasitraukus paskutiniąjam ledynui, maždaug prieš 5,5 - 6 tūkst. metų. Dabar pasitaiko kelios naminių bičių rasės, laikomos ir kitose Europos valstybėse.
VIETINĖS (A.mellifica mellifica) - už kitas stambesnės. Kūnas stambus ir tamsus. Straublelių ilgis - 5,9-6,3 mm. Medų koriuose dengia sausai (baltai). Bitės piktos. Apžiūrint šeimas labai reaguoja į dūmus: kabinasi korių apačioje. Spiečia rytojaus dieną po pirmojo motininio narvelio uždengimo. Pagrindinio medunešio metu medų noriai pila į magazinų korius. Šeimos išsivysto antroje vasaros pusėje. Gerai žiemoja ir gana atsparios varoatozei. Jų pagamintas medus dietiškesnis, nes renka tirštesnį nektarą. Lietuvoje grynos laikomos Viešvilės vietiniame bičių "draustinyje".
KAUKAZO KALNŲ PILKOSIOS (A.m.caucasica) - raudonųjų dobilų bitės, nes turi ilgiausius (6,9-7,2 mm.) straublelius. Nepiktos, ramios, medų dengia šlapiai (tamsiai). Surenka daugiau pikio, kai kurios šeimos žiemai juo susiaurina net lakas. Pagrindinių medunešių metu medum užpildo lizdo centrą: taip apriboja perų kiekį. Po rudeninio medunešio iš raudonųjų dobilų sėklojų, esant varoatozei, šeimos labai susilpnėja. Blogiau vystosi ir iš pavasario. Silpnai reaguoja į dūmus ir apžiūrint lizdą ant korių ramios.Blogiau žiemoja.
KARNIKOS (A.m.carnica) - tai Europos bitės. Grakščios. Kūno paviršius tamsus, veltininės tergitų juostelės trumpais tankiais plaukeliais. Plaukeliai ilgi, o jaunų bičių pilvelio plaukeliai sidabrinio atspalvio. Medų dengia baltai. Bitės vidutinio ramumo. Anksčiau už kitas pradeda auginti perus, todėl iš pavasario šeimos greičiau sustiprėja.
Krajina (Karnika) bitė (A.m. CARNICA)
Krajinos bičių evoliucija vyko Balkanų pusiasalio, Jugoslavijos ir Alpių teritorijose. Palygint šaltos žiemos, dažni atšalimai pavasarį, šilta vasara, silpnas ir dažnas lipčiaus medunešis suformavo gyvybingą, greit reaguojančią į besikeičiančias sąlygas bičių veislę. Dabar Krajinos bites laiko daugelio Europos šalių bitininkai. Bitės pilkos, su sidabriniu atspalviu, dažnai su geltonu ruoželiu. Krajinos bitės ramios, nepiktos, išimtos iš avilio korio niekada nepalieka ,o dirba toliau, gerai žiemoja, ekonomiškai naudoja žiemos maistą, pavasarį anksti sustiprėja, todėl gerai išnaudoja pavasarinį medunešį. Neblogai lanko raudonuosius dobilus, bet medaus iš jų surenka mažiau nei Kaukazo bitės. Medų dengia labai baltai. Ne vagilės, gerai orientuojasi ieškodamos medingųjų augalų, puikiai siuva dirbtinius korius, mažai serga. Labiau linkusios spiestis už kitų veislių bites.
ITALIJOS (A.m.ligustica) - bičių pilvelio segmentai šiek tiek geltoni, jos panašios į vapsvas. Nepiktos. Perus auginti pradeda anksti ir augina visą vasarą (gausios šeimos). Žiemoja stipriomis šeimomis, todėl žiemą suvartoja daugiau maisto.Geriau panaudoja gausius ir vėlyvus medunešius. Vidutinio spietlumo, bet žiemoja blogiau. Linkusios vagiliauti.
Italijos bičių tėvynė – Italija, Apeninų pusiasalis. Italijos bitė  pietinėje Italijoje geltonesnė už gyvenančią šiaurinėje dalyje. Tai  labiausiai paplitusi veislė pasaulyje. 1859 m. atvežtos į Ameriką, daug kur paplito ir įgavo pramoninę reikšmę. Danijoje Italijos bitė laikoma dobiline bite. Suomijoje daugiau kaip 20 metų atliekamas veislininkystės darbas su Italijos bite. Išvestų linijų bitės gerai žiemoja ir duoda daugiau produkcijos. Šių bičių liežuvėliai ilgesni už grynų Italijos bičių, nes jos turi Kaukazo kalnų pilkųjų bičių kraujo. Kūnas geltonos spalvos, apaugęs geltonais plaukeliais. Medų dengia baltai. Bitės ramios, nepalieka iš avilio iškelto korio, nepiktos, greit pajunta stipresnį medunešį. Gerai išvystytos vaško liaukos. Pietiniuose rajonuose žiemoja gerai, šiauriniuose sunkau, naudoja daug maisto, nes anksti pradeda auginti perus. Žūva daug bičių, todėl šeimos pavasarį ilgiau vystosi. Stipriausios esti vasaros viduryje. Jų motinos pačios dėsliausios iš visų veislių bičių. Jos esti labai didelės vagilės. Pradeda pulti pačios pirmos. Pasitaiko, kad silpną šeimą visai sunaikina. Savo lizdą nuo vagilių gina gerai. Į Lietuvą Italijos motinų įsiveždavo tik kai kurie bitininkai. Lietuvoje jos neišplito dėl nepalankių klimatinių sąlygų.
MIŠRŪNĖS - pirmos kartos hibridai kokybiniais požymiais bei savybėmis pralenkia iš tėvų tą, kurio šie požymiai ryškesni, bet heterogeniškumas tik laikina būsena, šimtaprocentinis tik pirmos kartos hibriduose, kituose - žymiai mažesnis, todėl praktiškai kalbama tik apie pirmos kartos mišrūnes.
KAUKAZO KALNŲ PILKŲJŲ MOTINĖLĖS + VIETINIAI TRANAI - žiemoja geriau, nei kaukazietės, šeimos anksčiau sustiprėja pavasarį, gerai dirba raudonuosiuose dobiluose. Šeimos tinka bitėms dauginti, mažiau nukenčia nuo varoatozės. Mišrūnės piktesnės.
ITALIJOS + KAUKAZO - labai ramios, anksti pradeda auginti perus, nelinkusios spiesti, išaugina labai stiprias šeimas, tinkančias bičių pieneliui gaminti.Žiemoja blogiau už kitas mišrūnes.
KAUKZO + KARNIKOS - pačios produktyviausios ir labiausiai tinkamos kompleksiniam naudojimui.Anksti pavasarį pradeda auginti perus, gerai panaudoja pavasarinį medunešį, intensyviai neša žiedadulkes,nelinkusios spiesti.Medunešio metu pirmiau užpildo lizdą, o po to magaziną.
Bakfasto ir Nigra bitės Lietuvoje

Dūzgiančių bičių rūšis

Apibūdinimas: Medaus bitės.
Kodėl jos dūzgia: "Kiek žinau, dūgzti gali tiktai bitės".
Kodėl jos yra bitės: "Vienintelė priežastis būti dūzgiančiomis bitėmis - nešti medų."
Priežastis, kam bitės neša medų: "Medus nešamas man valgyti".
Mėgstamiausias užsiėmimas: Dūgzti ir nešti medų
Adresas: Šimtamylė Giria, Šiaurė.
MIKĖS PŪKUOTUKO PASAULIS

Prof. dr. Jonas Straigis
Lietuvos žemės ūkio universitetas

Lietuvoje veisiamos bitės priklauso Vidurio Europos naminių bičių rasei (Apis mellifica mellifica L, 1761). Jos artimos Baltijos šalių, Baltarusijos, Šiaurės Lenkijos vietinių bičių ekotipui. Europoje veisiamos šios rasės: Am. carnica, A.m. ligustica bei anglų vienuolio Adam Karle sukurta Bakfasto bitė. Dėl savaiminės migracijos ir bičių vežiojimo bitės Lietuvos bitynuose sumišrintos, jų genotipas pakitęs. Stengiamasi vietines bites išsaugoti draustinyje.
Nesinori tikėti J.A.Červenkos (2001 m.) nuomone, kad bitėms pagrindinę įtaką daro tranai mišrūnai. Tiesa, nežymus (spontaniškas) kitimas vyksta, kuomet gametogenezėje įvyksta krosingoveris - abipusis segmentų keitimasis tarp homologinių chromosomų. Pagal V.Rančelį (1986 m.), krosingoverį teisėtai galima priskirti chromosomų mutacijoms. Panaudojus genetinę formulę naminėms bitėms 2¹⁶, galima laukti apie pusės milijono naujesnių darinių, neperžengiančių letalinio slenksčio.
Pastaraisiais dešimtmečiais LŽI Bitininkystės skyriaus darbuotojai moksliškai įrodė, kad pirmos kartos mišrūnės, kuomet jų kombinacija geriau atitinka pakitusiose ekologinėse sąlygose florospecializacijai, savo produktyvumu yra pranašesnės už vietines ir kitas įvežtines rases (1995 m.). Todėl gamybiniuose bitynuose bitės mišrūnės dar greičiau išplito. Kad gautume mišrūnės, reikalingos grynarasės bitės.
Darbo tikslas - apibendrinti ilgamečius tyrimus, kaip veislinių bitynų populiacijose bitės išlaiko rasinius požymius, surandant rasines morfas. (Morfa - smulkiausias ekotipo vidurūšinis populiacijos vienetas (taksonas)).
Tyrimų metodika
Bitės bonituotos LŽŪU Bitininkystės kabinete, prisilaikant V. Alpatovo (1946 m.) metodikos. Vertinti pagrindiniai rasiniai požymiai: straublelio ilgis mm, dešiniojo sparno kubitalinių gyslelių santykinė išraiška -kubitalinis indeksas procentais ir sparno diskoidalinio taško padėtis (nuokrypis). Gauti duomenys lyginti su būdingais rasiniais požymiais, o statistiškai apdoroti netiesioginio skirtumo matematiniu metodu.
LŽI prižiūrimame vietinių bičių draustinyje 1984-1998 metais kasmet buvo renkami pavyzdžiai ir esamos bitės bonituojamos. Grynarasėms priskiriamos tik tos bičių šeimos, kurių bičių straubleliai ne ilgesni kaip 6,2 mm, kubitaliniai indeksai 58-62 %, o neigiama diskoidalinio taško padėtis siekia ne mažiau kaip 70 % (lentelė).
Po 15-os metų vietinių bičių draustinyje bičių straubleliai pailgėjo vidutiniškai 0,190±0,027 mm (skirtumas statistiškai patikimas - t_d = 7,04). Kubitalinis indeksas pakito nežymiai, tačiau diskoidalinė padėtis pakito gerokai: ji sumažėjo net trečdaliu. Pateikti duomenys liudija, kad Lietuvos sąlygomis mažo miškingo draustinio plotas vietines bites nuo svetimų rasių tranų įtakos (be dirbtinio apvaisinimo) neapsaugo.

Bičių mišrūnių rasiniai požymiai (±S)

1994 metų pirmoje vasaros pusėje A.Amšiejaus bityne 32-ose bičių šeimose paimtų pavyzdžių bičių rasiniai požymiai apibūdinti lentelės 2-je dalyje. Tirtų bičių teigiamas (52,60 %) diskoidalinis nuokrypis rodo, kad bityne daugiau dominuoja Karnikos tranų įtaka (Lietuvos Karnikos bitėms būdingas teigiamas nuokrypis 90,20 %). Bites galima suskirstyti j dvi morfas: Karnikos (1) ir Kaukazo (2), turinčias neigiamą (29,38 %) diskoidalinę padėtį (Lietuvos kaukazietėms būdinga 58,80 %).
Kauno bitininkų draugijos bitininkas V.Garbauskas augina ir platina Kaukazo rasės bičių motinėles. Grynarasiškiausių išskyrimui kas 1-2 metai bites bonituoja. 1995 metais 50-ties bičių šeimų bityne paimti 12 bičių šeimų pavyzdžiai. Bonitavimo duomenys (lentelės 3 dalis) rodo, kad bonituotų bičių populiacijoje yra bitės, artimos Kaukazo kalnų pilkosioms. Panašios išliko ir 1996 m. Dėl pastovios atrankos bitininkas išaugina artimų kaukazietėms motinėlių.
Pastaraisiais dešimtmečiais Vokietijoje dominuoja ir veisiamos Karnikos rasės bitės. LŽŪU bitininkystės magistrė J. Stulgytė-Lange (1997 m.) teigė, kad Vokietijos Karnikos bičių populiacijoje veisiamos skirtinguose grynarasiuose bitynuose įvairių morfų bitės. Pvz., I. Strievvski bityne, kuriame ji keletą vasarų dirbo ir bičių pavyzdžius išbonitavo, nustatė morfos bičių rasiškumą (lentelės 4 dalis). Aštuonių veislinių šeimų 1995 metų vidutiniai straublelių ilgiai buvo 6,399±0,018 mm, kubitalinio indekso rodiklis - 36,90±0,90 % ir teigiama diskoidalinio taško padėtis - 99,58 %. Po metų morfologiniai požymiai panašūs: straublelių ilgiai 6,419 ±0,19 mm, kubitaliniai indeksai - 36,80 ± 0,85 % ir teigiama diskoidalinio taško padėtis 82,02 %.
Nors išaugintos bičių motinėlės (bitininkė bičių nebonituoja) poruotis su veisliniais tranais plukdomos į Šiaurės jūroje esančią salą, nutolusią nuo kranto už 50 km, vis vien tarp atskirų bičių šeimų esti tam tikri skirtumai. Pvz., 1995/96 m. straublelių vidutinis ilgis skyrėsi statistiškai patikimai:

Bitės buvo bonituotos pavyzdžių, kurie surinkti kas metai tuo pačiu laiku, taigi laiko įtakos negalėjo būti.
Šveicarijoje (1995 m.) 34-to bitininkų kongreso metu, tarpininkaujant ten dirbančiam dr. J.Balžekui, iš trijų vietų buvo gauta 15 Bakfasto bičių pavyzdžių. Išbonituotų bičių morfologiniai požymiai rodo (lentelės 5 dalis), kad Bakfasto bitės morfologiškai artimos Karnikos bitėms, bet skirtingų morfų. Visų trijų bitynų bitės pagal straublelio ilgį patikimai skiriasi (t_d = 2,8-8,11). Kubitalinių indeksų dydžiai artimi Bakfasto populiacijai ir statistiškai beveik nesiskiria (t_d = 1,01-2,33). Pastebėjome, kad straubleliams ilgėjant, mažėja teigiama diskoidalinio taško padėtis (r = -0,35).
Galima teigti, kad ir kalnuotose Šveicarijos vietovėse Bakfasto bitėms turi įtakos bitės su ilgesniais straubleliais ir nuline (0,0-36,7 %) bei neigiama (0,0-13,3 %) diskoidalinio taško padėtimi.
Išvados:
1.  Buvusiame Lietuvos vietinių bičių (A.m. mellifica) draustinyje, kaip ir kituose veisliniuose bitynuose, neišvengiama kitų rasių tranų įtaka.
2.   Bičių mišrūnių populiacijose pagal du pagrindinius rasinius požymius - sparno diskoidalinio taško padėtį ir straublelio ilgį - bites galima priskirti vienai ar kitai rasinei morfai.

Bakfasto ir Nigra bitės Lietuvoje