Kaip gaminamas vaškas

Justinas Straigis

Pagrindinė vaško žaliava - seni išbrokuoti koriai. Nemažą vaško žaliavos kiekį papildo kiti vaškynai. Vasarą apžiūrint lizdus, vaško gabaliukai nuo rėmų viršutinių sijelių ar šonų nuvalomi bitininko kaltu. lšardomos tarpkorinės vaško pertvarėlės.  Atsiranda koriukų ant lizdo skiriamųjų, avilio sienų, net ir po rėmais (tranų korių).  Visi ne vietoje pasiūti koreliai nupjaustomi.
Vaškas renkamas išsukant medų: tai medaus dangteliai.  Pavasarį, išėmus polizdinį patiesalą, randama vaško trupinėlių, kurie susirenka per žiemą bitėms atidengiant medaus dangtelius.  Todėl vaško žaliava renkama bityne per visą sezoną.
Ši žaliava dažniausiai perdirbama trimis būdais: išlydant saulėje ar garais ir slėgtuvu, kuomet koriai virinami.
Smulkiems ir šviesiems vaško gabalėliams tinkamiausia saulinė vaško lydytuvė (žr. pav.).Joje per vasarą paruošiarna dalis geriausios kokyės lydyto vaško.
Didesnį vaško žaliavos kiekį pradedantysis sėkmingai gali perlydyti gariniame virdulyje.  Iš tamsesnių korių vaškas gaunamas, kai įkaitinta žaliava spaudžiama specialiomis slėgtuvėmis.  Mažam kiekiui pakanka primityvesnių buitinių slėgtuvių (toks, kaip sūriams spaust).
Emaliuotame inde minkštame vandenyje užvirinami vaškynai.  Jie supilami į karštame vandenyje suvilgytą maišelį.  SIėgtuvė prieš darbą taip pat perpilama karštu vandeniu.  Laikiklį spaudžiant, lydytas vaškas iš maišelio teka į indą.  Sustingusį vašką gali tekti perlydyti, jeigu į jį patenka kokių nors nešvarumų.
Dirbant slėgtuvą tikslinga pridengti plėvele, nes spaudžiamas vaškas pratrykšta į šalis, gali patekti ant dirbančiųjų.
Apdorojant šviesius vaškus, išlydų ar išspaudų beveik nelieka, o iš tamsių jų būna gana daug. Čia gall likti iki 40% vaško.  Todėl dar karštos išspaudos tuojau susmulkinamos ir paskleidžiamos ne storesniu kaip 1 cm sluoksneliu gerai vėdinamoje vietoje, tik turintios apie 10% vandens išspaudos negenda.  Praktiškai, jei suspaudus delne ir atleidus subyra, drėgnumas normalus, jei sukimba - per drėgnas.  Džiovintos ir nesupelijusios išspaudos superkamos, nes iš jų gaunamas vaško likutis. Sirgusių užkrečiamomis ligomis bičių išspaudos užkasamamos arba sudeginamos.
Lydytas bičių vaškas - sudėtinga medžiaga.  Pagrindiniai elementai: sudėtingi eteriai - 70-75%, angliavandeniai - 12-16%, laisvos riebalinės rūgštys - 12-15% ir 0,2-1,0% vandens bei kitokių priemaišų.
Riebalinės rūgštys - aktyviausia vaško dalis.  Lydant vašką, jos lengvai jungiasi su spalvotaisiais metalais bei vandens druskomis.  Pavyzdžiui, variniame inde vaškas pažaliuoja, o perlydant kietame vandenyje - emulguojasi: vaškas pakeičia spalvą ir kokybe,, jis sugenda.  Geltonai jį nudažo bičių pikio medžiagos.  Perdirbant senus korius ir su trupučiu duonelės, gaunamas tamsaus atspalvio lydytas vaškas.
Vaškas 20'C (ir žemesnėje) temperatūroje būna kietas, perlaužus smulkios kristalinės struktūros, malonaus kvapo.  Masė - 0,95-0,97.  Lydosi 62 - 68'C.

Kodėl reikia senus korius keisti?

Tai geriausiai parodo iliustracijos. Išėjus jaunai bitei, akutėj lieka pero maišelis, kurio bitės nepašalina. Ruošdamos akutę jauniems perams, bitės tik dezinfekuoja senąją (paruoštas akutes lengva atskirti - jos blizga). Nekeičiant korių, palaipsniui mažėja akučių skersmuo ir gylis, kas atsiliepia bičių vystymuisi - jos išsirita mažesnės, o tuo pačiu mažiau produktyvios ir irzlesnės.
Išlydžius senus korius, reikia pasirūpinti vaško plokštelėmis. Jei neturit nuosavos įrangos (valcų arba "vaflinės"), reik nuspręst, kur plokšteles gaminti. Gamintojas turėtų užtikrint terminį vaško apdorojimą ir plokštelių savybių atitikimą standartams.
 

Kaip lydomas geras vaškas
 
Meilutė Močiškytė

Bitininkai vašką lydo iš senų, išbrokuotų korių. Nemažai vaško gaunama išlydžius vaško dangtelius, kuriais buvo užakiuotas medus.

Šviesūs ir tamsūs koriai
Pirminę vaško žaliavą skirstome į tris rūšis.
Pirma rūšis – vaško žaliava, turinti ne mažiau kaip 70 proc. vaško. Tai šviesūs gintariniai koriai, kuriuose nėra nei duonelės, nei medaus, jie nepakenkti nei pelėsio, nei vaško kandžių.
Antra rūšis – žaliava, turinti 55-70 proc. vaško. Tai tamsiai rudi, vos persišviečiantys koriai, kuriuose nėra nei medaus, nei bičių duonelės.
Trečia rūšis – žaliava, turinti 45-55 proc. vaško. Tai tamsūs, visai nepersišviečiantys koriai, kuriuose nėra medaus ir bičių duonelės, arba šviesūs koriai su nemažu bičių duonelės kiekiu.
Koriuose, kuriuose dar nebuvo perų, yra 98,6 proc. vaško, o kuriuose buvo – 95,3 proc. Vadinasi, vaško dangteliuose – grynas vaškas. Kuo daugiau vaško žaliavoje yra nevaškingų priemaišų, tuo žaliava drėgnesnė, nes žaliavoje esantis medus, duonelė, perų kokonai sugeria drėgmę. Jeigu vaško žaliava drėgnesnė negu 10 proc., ji pradeda pelyti, savaime kaisti, 2-3 proc. sumažėja vaško išeiga.

Kietas vanduo netinka
Gauto vaško kokybė nustatoma pagal spalvą, kvapą, struktūrą, mechaninių priemaišų kiekį.
Vaško spalva turėtų būti šviesiai ar tamsiai geltona.
Vaško lydymosi temperatūra svyruoja nuo 63 iki 65 laipsnių. Kuo daugiau vaške pašalinių priemaišų, tuo prastesnė vaško kokybė. Lydant vašką kietame vandenyje gali susidaryti vandens vaške ir vaško vandenyje emulsijos. Kuri iš šių emulsijų susidarys, priklauso nuo priemaišų, esančių lydomame vaške. Vaškui auštant, vandens lašeliai lieka vaško luite.
Kai susidaro vaško vandenyje emulsija, gauta vaško masė būna ne vientisa, o grūdėta. Dažniausiai ši emulsija kaupiasi išlydyto vaško gabalo apatinėje pusėje.
Kai vaškui lydyti naudojamas kietas šulinių vanduo, susidaro puri pilkos spalvos masė. Dėl šios priežasties didelė dalis vaško patenka į išpilamą vandenį ir patiriama nuostolių.
30 minučių kaitinant vašką iki 120 laipsnių, pagerėja vaško kokybė, geriau išsifiltruoja nuosėdos. Esant tokiai temperatūrai, žūsta amerikinio ir europinio puvinių sukėlėjai, vaškas sterilizuojamas.

Tamsų galima išbalinti
Norint gauti geros kokybės vašką, svarbu teisingai jį ataušinti. Reikia sudaryti tokias sąlygas, kad išlydytas vaškas kuo ilgiau auštų. Indas išlydytam vaškui aušinti turėtų būti nedidelio skersmens, bet aukštas, kiek platėjantis į viršų. Indą pastatome šiltoje vietoje, įpilame karšto vandens (temperatūra ne mažesnė negu 70 laipsnių), supilame išlydytą vašką ir uždengiame indą dangčiu, papildomai apšildome iš viršaus ir šonų. Vaškui ataušus, nuvalome pilkas priemaišas nuo vaško gabalo apačios. Tada vašką dar kartą perlydome.
Jei gautas vaško gabalas būna tamsios spalvos, jį galima išbalinti. Baliname saulėje. Vaško gabalą susmulkiname ir paskleidžiame plonu sluoksniu saulėtoje vietoje. Po kelių dienų vašką dar kartą perlydome. Toks vaško balinimas trunka nuo 10 iki 50 dienų.
Kartais bitininkai pastebi, kad ant dirbtinių korių, kurie buvo laikomi per žiemą, atsiranda pilkų apnašų. Tai nepablogina korių kokybės. Apnašos lengvai pašalinamos dirbtinius korius palaikius šiltoje patalpoje arba saulėtoje vietoje.
Norėdami gauti kokybišką vašką, turintį kuo mažiau priemaišų, ir išvengti vaško ir vandens emulsijos, turime laikytis šių taisyklių:
• kiekvienos rūšies žaliavą lydyti atskirai, žiūrėti, kad į žaliavą nepakliūtų nei vaško, nei bičių duonelės;
• prieš lydant vaško žaliavą 1-2 paras pamirkyti šiltame vandenyje, vandenį kelis kartus pakeisti;
• vaško žaliavai perdirbti naudoti rūgščiai atsparius indus (nerūdijančio plieno, cinkuotos geležies, aliuminio ar medžio)