Medus Bičių pikis Bičių duona Žiedadulkės Bičių pienelis Vaškas Kur pirkti užsakyti
Medaus paruošimas Kaip medų laikyti Medaus vartojimas Kaip medų pasirinkti

Plačiau apie medų - http://bitininkas.lt/lt/?page_id=464


Kadaise gydytojas N.Joirigas (1966) pateikė didelės ukrainiečių bitininkų grupės apklausos duomenis.  Atsakymuose išaiškėjo, kad 71,3% ilgą laką dirbusių prie bičių nesikreipė į gydytojus. Iš apklaustųjų 6% bitininkų, pradėjusių dirbti bitynuose, visiškai pasveiko nuo reumatinių negalavimų. Jų tarpe buvo ir ilgaamžių bitininkų.
Bitės laikomos gamtos žalumos prieglobstyje.  Oras švarus, praturtintas džiovinamų žiedadulkių kvapų.  Nes vasarą avilys tarsi žiedadulkių džiovykla. Jeigu bitininkas dar augina vieną kitą dekoratyvį, nektaringą ar vaistingą augalą, oras dar labiau praturtėja, tiesiog persisunkia fitoncidais, kuriuos galima pavadinti atmosferos vitaminais.  Gražiausią pusmetį bitininkas turi galimybe, kvėpuoti aromatizuotu liedų, medaus bei žiedadulkių oru.
Darbas prie bičių, jų skraidymas, garsal, aplinka na, ir reti įgėlimai ramina nervus. Todėl jautresniems žmonėms geriausias kurortas - bitynas.
 Medus, kaip ir kiti bičių produktai, jau nuo seniausių laikų buvo vartojamas liaudies medicinoje ir maistui. Medumi buvo gydomos gerklės ligos, kosulys, votys, dezinfekuojamos žaizdos. Kinų senovės farmakopėjoje rašoma, kad medus teigiamai veikia žmogaus organizmą, jis gali slopinti skausmą, malšinti troškulį, pratęsti aktyvų žmogaus gyvenimą. Dar prieš 2400 metus senovės gydytojas Hipokratas rašė apie šlapimą varančias ir atsikosėjimą skatinančias medaus savybes, o Galenas teigė, kad medus gerina virškinimą. Indijoje nuo seno medus buvo vartojamas vaisiams konservuoti, kulinarijos gaminiams saldinti. Graikai tikėjo, kad medus gali prailginti žmogaus gyvenimą, teikti žvalumo ir sveikatos. Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje tada, kai dar nežinota kitų alkoholinių gėrimų, buvo vartojamas iš medaus pagamintas gėrimas - midus, kurį ir karaliai mėgdavo gerti.
Pirmykštis žmogus bičių medų iškopdavo iš medžių drevių ir uolų plyšių. Vėliau, vystantis civilizacijai, atsirado bitininkystė kaip atskira žemės ūkio šaka, ištobulėjo medaus gamyba. Medų imta vartoti ne tik maistui, vaistams, bet ir kosmetikai.
 

Medus - maistas ar vaistas

Paties žodžio medus kilmė siejama su bitės pavadinimu: bitė lotyniškai mel; graikiškai - melissa.  Medus sanskritiškai-madhu, lotyniškai mel, prancūziškai - miel, graikiškai - meli, slaviškai - med, miod ir t.t. Tik nedaugelyje kalbų pavadinimas kitoks: vokiškai - Honig., angliškai - honey; švediškai - honning., nyderlandiškai - boning., armėniškai - megra; o totoriškai - bal. Keistoka, kad lietuviškai ir latviškai medaus pavadinimas labai panašus i tolimos šalies Irano pavadinimą modu.  Kaip paties medaus žodžio kilmė, taip ir medaus vartojimo nurodymai mus pasiekė iš senų tautų.Dar didysis graikų gydytojas Hipokratas (377 m.pr.Kr.) nurodė, kad vynas ir medus žmonėms teikia didelę reikšmę.
Iki mūsų laikų natūralus bičių medus buvo vartojamas kaip saldus maistas.  Juk cukraus gamyba atsirado neseniai.  Kartu kaupėsi padavimai ir aprašymai, kaip medų vartoti liaudies medicinoje.  Detaliau, kaip medų vartoti, nurodo gydytojai.  Tačiau nors kelis liaudiškus patarimus, kurių autentiškumas neabejotinas, galima paminėti.
Negausiai 3-4 asmenų šeimai vienos bičių šeimos medaus produkcijos pakanka metams.  Kitą medų galima realizuoti.  Mat žmogui per metus pakanka iki 2 kg medaus.
Medus dažniausiai vartojamas kaip desertas arba gydomasis produktas.  Retieji medaus junginiai, fermentai, vitaminai ir organinės rūgštys teigiamai veikia žmogaus nervus.  Pavyzdžiui, nervingiems, turintiems padidintą skrandžio rūgštingumą, siūloma profilaktiškai tris kartus kasdien 2 val. pries valgį išgerti po du valgomuosius šaukštus medaus.  Jis ištirpinamas šiltame vandenyje, piene ar arbatoje.  Dalis bitininkų vietoj cukraus vartoja medų jau seniai.  Turintiems mažą rūgštingumą medus ištirpinarnas šaltame vandenyje ar kituose skysčiuose ir išgeriamas prieš valgi bent du mėnesius.
Kai kam gali būti prieinamas ženšenio šaknies ir medaus antpilas, kinų vartojamas nuo neatmenamų laikų kaip amžių ilginanti priemonė.
Kai kas namuose augina arbatinį grybą, mėgsta rūgtelėjusi gėrimą. Tyrimai parodė, kad saldinant grybui arbatą (5% cukraus + 5% medaus), kai pusė dedama medaus, joje vitamino C padaugėja iki 7 kartų.
Gydytojas D.Džarvis (1988) nurodė, kad medus padeda užmigti.  Tiems, kurie naktį sunkiai užmiega arba užmigę greitai prabunda, pataria po vakarienės užsigardžiuoti šaukštu medaus.
Seniai žinoma medaus, ypač liepinio, reilkšmė peršalusiems.  Siūlomas receptas kostintiems.  Viena citrina pavirinama 10 min., kol suminkštės odelė.  Sultys išspaudžiamos į stiklinę.  Vietoj citrinos tinka toks pat kiekis obuolinio acto. lpylus du valgomuosius šaukstus glicerino, išmaišoma  iki stiklinės viršaus pripilama skysto medaus, išmaišoma. Kostint silpnai, prieš naktį rekomenduojama arbatinis šaukštelis mišinio.  Jei kosulys stipresnis, dozės gali būti didinamos.  Siūloma gydomoji priemonė naudinga tiems, kuriems kitos nepadeda.  Nurodytas mišinys nesukelia alergijos, jį gali vartoti ir maži.
Prieš lydant meduotus vaško dangtelius nuo medaus narvelių, pirmiausia reikia juos kramtyti kaip kramtomąją gumą, žinoma, vaško neišspjauti, o surinkti.  Seilės tirpina aktyviąsias vaško medžiagas, gerėja dantys, o svarbiausia - kramtomas vaškas su medumi profilaktiškai veikia kyėpavimo takus.  Gydytojai teigia, kad jaunuoliai, iki 16 metų kramtę medų su koriais, praktiškai neserga sloga ar kitais višutinių kvėpavimo takų susirgimais.  Todėl pradedančiam patartina įsigyti keletą sekcijinių rėmelių koriniam medui pasigaminti. Į magazino rėmą telpa keturios sekcijos.  Iš pradžių jos pripildomos dirbtinių korių, sumontuojamos ir dedamos i magaziną.
Neturint sekcijinių rėmelių, galima naudoti ir tamsius korius.  Mūsų protėviai valgė meddų su koriais ir duonele.  Galbūt ir su perais, dėl to ilgai išgyvendavo su sveikais dantimis.

MEDUS

Prof. Jonas Kriščiūnas

Tikras bičių medus yra saldi medžiaga, kurią bitės pagamina iš žieduose esančio nektaro. Šitą medžiagą bitės surenka, pakeičia savo viduriuose ir supila į korius. Čia ji subręsta ir virsta tikru bičių medumi. Iš kitių šaltinių bičių paimta saldi medžiaga nėra tikras bičių medus. Pvz., bitės iš cukraus sirupo pagamina medų, ir šis medus, kaip maistas, joms yra labai geras. Bet tai nėra tikras medus. Jis laikomas netikru, arba falsifikuotu medumi.
NEKTARAS
Bitės medų gamina iš n e k t a r o. Nektaras - tai cukringas skystis, kuri išskiria augalai žydėjimo metu žieduose . Nektaras randamas augalų žiedų nektarjnėse. Kai kurie augalai nektarines turi ir ne žieduose, pvz., vikių nektarinės yra lapų pažastyse ant prielapių , trešnės - ant lapų kotelių. Išsisunkusį į paviršių nektarą bites nulaižo, nuryja į medaus pūslę ir parneša namo.
Vieni augalai nektaro daugiau pagamina, kiti mažiau. Vienų nektaras esti skystesnis, kitų, - tirštesnis, Nektare randama vandens vidutiniškai apie 50 %. Lietingu metu kai kurių augalų nektaras labai praskysta. Pvz., rūtų žieduose lietingu metu nektaras turi apie 99% vandens. Aplamai, nektaro, kuriame vandens daugiau kaip 95%, bites neima. Sausrų metu karštame klimate nektaras tiek sutirštėja, kad jis jau žieduose pradeda cuk ruotis (kristalizuotis). Labai tirštą nektarq (mažiau kaip 20% vandens) bites taip pat nenoromis ima, nes sunku jį nulaižyti. Geriausiai bitėms patinka vidutinio skystumo nektaras (44 vandens).
Svarbiausioji nektaro dalis yra c u k r u s. Nektare randama 3 rūšių cukraus: 1) sacharozės, 2) dekstrozės, 3) levulozės. Daugiausia randama sacharozės, arba švendrinio cukraus. Ne visų augalų nektaras vienodos sudėties. Kai kurių augalų žieduose, pvz., kaštano, randama vien tik sacharozė, rapso žieduose randama vien tiktai dekstrozė (vynuogių cukrus), bet daugumos augalų nektare esti visų trijų rūšių cukraus.
Veikiant sacharozę fermentui invertazei, ji suskyla į d e k s t r o z ę (vynuogių cukrų, arba gliukozę) ir l e v u l o z ę (vaisių cukrų, arba fruktozę). Tai atsitinka, kai bite nektarą įtraukia i medaus skilvelį. Po kurio laiko beveik visa sacharozė suskyla ir meduje jos lieka visai maža, vien tik vyguogių ir vaisių cukrus.
Nektare dar randama nedideli kiekiai ir kitų medžiagų. Pavyzdžiui, d e k s t r i n o medžiaga, panaši į krakmolą, vandenyje netirpstanti; m e l i t o z ė s - bičių nesuvirškinamas cukrus; m a n i t o - saldi spirito rūšis.
Koks skirtumas tarp nektaro ir medaus, matyti iš baltųjų dobilų nektaro ir medaus sudėties.
 

  Baltųjų dobilų nektaro ir medaus sudėtis (procentais)

Sudėtinės dalys Nektaras Medus
vanduo 75 22
sacharozė 12,3 5,9
vynuogių ir vaisių cukrus 9,2 67,3
Kitos medžiagos 3,5 4,8

Šis pavyzdys rodo, kad medus turi mažiau vandens ir daugiau cukraus, didesnė dalis sacharozės meduje yra virtusi vynuogių ir vaisių cukrumi.
Kaip iš nektaro bites pagamina medų? Apie tai jau buvo trumpaisakyta, kalbant apie bites virškinamąjį traktą ir maisto virškinimą.
Nektaras, patekęs į burną, sumaišomas su seilėmis. Seilėse esąs fermentas invertazė nektaro švendrių cukrų (sacharozę) suskaldo į vynuogių (gliukozę) ir vaisių (fruktozę) cukrų. Vynuogių ir vaisių cukraus esti jau ir nektare. Be cukraus pasikeitimų maistą veikiant seilių fermentais, vyksta ir kai kurių kitų pakitimų.
Medaus skonis ir kvapas priklauso nuo augalų žiedų kvapo, iš kurių paimtas nektaras. Taip pat jis priklauso nuo bičių vaško ir kitų kvapų, kurie yra avilyje.
Medaus spalva (šviesesnė ar tamsesnė) priklauso nuo geležies ir kai kurių cheminių junginių nektare. Nektaras dažniausiai bespalvis, kaip vanduo, bet juo daugiau nektare yra geležies, juo medus būva tamsesnis; tamsesnis esti nektaras ir nuo įvairių medaus priemaišų. Nektaras dažniausiai esti skystas (apie 50 % vandens). Bites jį sutirština. Spėjama, kad šis procesas atliekamas bites viduriuose. Bitė įtraukia nektarą į medaus pūslę. Iš nektaro vanduo pro medaus pūslės sieneles sunkiasi į bites kūną, ir kvėpavimo organai jį išskiria laukan. Jau nešdama nektarą iš lauko namo, bite daug vandens išgarina.
Šviežią skystą medų bites tik po truputį supilsto į akeles, kad geriau iš jo galėtų garuoti vanduo. Naktimis bites avilį vėdina, tai yra jvaro sauso oro, o išvaro laukan drėgną orą, kad vanduo iš medaus smarkiau garuotų. Be to, bites medų kiloja iš vienos korio akelės į kitą. Norėdamos perkelti, medų jos įtrakia į medaus pūslę ir tuo būdu iš medaus vėl dalis vandens ištraukiama ir išgarinama pro kvėpavimo organus. Norėdamos greičiau išgarinti vandenį, gražiomis dienomis bites su medumi net oran išlekia palakstyti.
Kiti mokslininkai sako, kad vandeniui išgarinti bitė prisitraukia pilną pūslę medaus, ramiai avilyje ant korio atsitupia, atryja mažą lašelį medaus ir burnoje ant liežuvio šaknies jį varto. Kai iš to lašelio vanduo išgaruoja, medus sutirštėja, bite j} nuryja, o atryja naują lašelį. Tokiu būdu sutirština visą papat- medų, supila ) akelę ir paima naują nektarą. Bitė, pildama medų į akeles nepila tiesiai, bet tepa ant sienelių. Medus, sienelėmis plonu sluoksniu tekėdamas j akelės dugną, taip pat netenka daug vandens.
Nektaro sutirštinimas yra didelis darbas. Manoma, kad 10 kg nektaro sutirštinti bites maistui sunaudoja apie 2-4 kg to paties nektaro.
Medui pakankamai sutirštėjus, jo pripilamos pilnos akelės ir uždengiamos vaško dangteliu. Kai kurie bitininkai teigia, kad prieš uždengdamos akeles, bites j medrų įleidžia geluonies nuodų (skruzdžių rūgšties). Bet dabar mokslininkai jau ištyrė, kad nuodų į medų bites neįleidžia.
Pakankamai sutirštėjęs, uždengtas medus vadinamas subrendusiu medumi. Toks medus sausoje vietoje gali ilgai stovėti atviras ir nerūgsta. Nesubrendęs, skystas medus gana greitai rūgsta.
Bites koriuose medų uždengia vaškiniu dangteliu, kad medun neprisigertų oro drėgmės, nepraskystų ir žiemą nerūgtų. Vasarą avilyje medus nerūgsta, nes bitės jį greitai sutirština. Žiemą bites medaus negali tirštinti, jis prisitraukia drėgmės, praskysta ir rūgsta. Todėl rudenį bitėms cukraus sirupą reikia supenėti gana anksti (ligi rugsėjo 15 d.), kad bitės, kol dar šilta, spėtų jį sutirštinti ir uždengti. Pastebėta, kad ir medaus vaškiniai dangteliai šiek tiek praleidžia orą, nes drėgnoje vietoje medus koriuose prisitraukia drėgmės ir pradeda sunktis pro korio dangtelius.
 

Medus - bičių surinkti ir perdirbti produktai

 Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba
http://www.vet.lt/lt/pages/view/?id=334&PHPSESSID=611ec0b510a8eccc371f73323a7f1ee7

Medaus klasifikacija
Medus yra skirstomas į :  Natūralų ir dirbtiną medų
Natūralus bičių medus- tai bičių surinktas ir perdirbtas augalų nektaras bei lipčius. Bitės renka nektarą ir lipčių, juos perdirba ir  kartu  primaišo specifinių bitinių medžiagų. Taigi medus yra gyvūninės ir augalinės kilmės produktas. Pagrindinė medaus žaliava yra žydinčių augalų žiedų nektaras. Lipčius yra saldus skystis, kuris sausu ir karštu oru išsiskiria ant lapų arba kitų žalių augalo dalių lašų pavidalu.
Dirbtinis medus yra gaminamas iš cukraus pridedant natūralaus medaus ir medaus esencijos. Dirbtinis medus yra gaminamas vadovaujantis Lietuvos standartu LST 705 Dirbtinis medus. Bendrieji reikalavimai

Natūralus medus skirstomas pagal botaninę kilmę į 
žiedų medų, lipčiaus medų ir mišrų medų.

Žiedų medus- medus gautas iš augalų nektaro.
Žiedų medus skirstomas į :
monoflorinis-vienarūšis medus, kai  bitės suneša medų iš vienos rūšies augalų žiedų nektaro. Pvz: liepų medus, grikių medus, dobilų medus ir kt.
poliflorinis-daugiarūšis, kai bitės suneša medų  iš įvairių pievų žydinčių augalų, miško ir vaismedžių žiedų nektaro.

Lipčiaus medus – medus gautas iš augalus mintančių vabzdžių (Hemiptera) išskyrų, likusių ant augalų gyvųjų dalių arba iš augalų gyvųjų dalių.

Natūralus medus pagal gamybos ir pateikimo būdą skirstomas į :
korinį medų- tai bičių medus, sukauptas šviežiai pasiūtų be perų korių arba tik iš bičių vaško pagamintų plonų dirbtinių korių akelėse ir parduodamas užakuotas visame koryje ar tokių korių sekcijose.
medų su korio gabaliukais, -tai medus, kuriame yra vienas ar keli gabalai korinio medaus.

Varvintas medus- medus gautas varvinat be perų atakuotus korius.

Išsuktas medus
- medus, gautas centrifuguojant be perų atakuotus korius.

Išspaustas medus
- medus gautas presuojant korius be perų, naudojant nuosaikų kaitinimą, neviršijantį 45°C, arba be kaitinimo.

Filtruotas medus- medus, gautas filtru pašalinus neorganines priemaišas tokiu būdu, kad pasišalintų ir didelė dalis žiedadulkių.

Konditerinis medus- medus, kuris tinka pramoniniam naudojimui arba yra kaip sudedamoji dalis kituose maisto produktuose ir gali turėti pašalinį skonį ar kvapą arba gali būti pradėjęs fermentuotis arba būti perkaitintas.

Medaus orgonoleptinės savybės 

Spalva
Medaus spalvinė gama gana plati. Medus gali būti nuo skaidrios bespalvės iki tamsiai rudos spalvos su įvairiais atspalviais. Bespalvis medus būna surinktas iš baltųjų akacijų, aviečių, dobilų, barkūno žiedų. Šviesiai geltonos spalvos-liepų, liucernų, garstyčių žiedų. Gintarinės spalvos iš saulėgrąžų, gluosnių, agurkų žiedų. Tamsiai geltonos spalvos iš grikių, viržių, kaštonų, tabako, miško augalų žiedų. O tamsios spalvos medus,tai lipčiaus medus, citrusinių augalų ir vyšnių žiedų.  Medaus spalva taip pat priklauso nuo  metų laiko, bičių rūšies, korių senumo. Kristalizuodamas medus šviesėja, o laikomas aukštoje temperatūroje tamsėja.

Kvapas
Medaus kvapas arba aromatas priklauso nuo jame esančių eterinių aliejų. Kiekvienos medaus rūšies specifinį kvapą nulemia žiedų nektaras, laikymo sąlygos, meduje esančių priemaišos. Kvapas silpsta kai medus pradeda rūgti, yra kaitinamas, ilgai laikomas. Lipčiaus medus kvapo neturi. Iš aromatinių junginių galima nustatyti medaus kilmę.  Labai geras aromatas yra liepų, aviečių akacijų ir kt. augalų žiedų medaus.

Skonis
Visų bičių medaus rūšių skonis maloniai saldus su silpnu rūgštumo prieskoniu, kuris priklauso nuo botaninės kilmės. Kartoką prieskonį gali turėti lipčiaus, kaštonų, gluosnių ir tabako medus.

Konsistencija
Medaus konsistencija priklauso nuo medaus cheminės sudėties, laikymo trukmės, laikymo sąlygų, kristalizacijos laipsnio. Šviežias  4-10 savaičių medus yra skystas (gautas centrifugavimo būdu). Vėliau prasideda kristalizacijos procesas, medaus klampumas padidėja. Medaus kristalizacija-natūralus procesas ir medaus kokybė nuo to nepablogėja.

Medaus ydos
Organoleptiškai nustatomos medaus ydos yra: surūgęs medus- tai rūgštoko skonio ir aromato medus, kuris vykstant rūgimo procesui skystėja, pučiasi ir putoja, masėje atsiranda burbuliukų, paviršiuje putų. Dažniausiai rūgsta nesubrendęs medus. Tokio medaus tiekti į rinką negalima. Kartus ir nebūdingo skonio medus- tai iš tam tikrų augalų suneštas medus (lipčiaus, kaštonų, gluosnių ir tabako) ir falsifikuotas medus. Medus su pašaliniu kvapu dažniausiai gaunamas naudojant netinkamą tarą.
Bitininkystės produktai vartojami sveikatos būklei pagerinti bendrai nusilpus organizmui. Jie mažina cholesterino kiekį kraujyje, plečia vainikines kraujagysles ir gerina koronarinę kraujo apytaką. Medumi gydomasi ir sergant kai kuriomis skrandžio bei žarnyno ligomis, nes jis skatina gyti gleivinę. Medaus kompresais ir vonelėmis gydomos žaizdos, sunkiai gyjančios opos. Viršutinių kvėpavimo takų ligoms, ypač bronchitui, gydyti tinka pikio tirpalai arba medaus ir pikio mišiniai. Virškinamojo trakto ligoms gydyti daugiausiai vartojamos žiedadulkės, duonelė arba jų mišiniai su medumi. Prostatos ligų profilaktikai efektyviausios žiedadulkės arba jų mišiniai su medumi ir pikiu.

Liaudies medicinos atstovai tvirtina, kad geriausiai nuo nemigos padeda medus.
Suaugęs žmogus per dieną gali suvalgyti 60-90 gramų medaus. Bitininkystės produktus reikia vartoti 1-3 mėnesių periodais, o medų vietoj cukraus galima vartoti visą laiką, žinoma, nepadauginant.

Šviežias natūralus medus skystas būna ne daugiau kaip 3 mėnesius, po to susikristalizuoja. Per vieną minutę įkaitinto iki +75º C ir aukštesnės temperatūros medaus antibiotinis veikimas staigiai sumažėja, pakinta ir maistinė vertė. Dažnai medus suskystinamas ne todėl, kad jį būtų galima lengviau išpilstyti į indus, bet tam, kad būtų panaikintas jau prasidėjęs rūgimo procesas.

Šviežią medų geriausia išpilstyti į švarius, sausus  stiklainius ir sandariai uždaryti plastmasiniais ar metaliniais dangteliais, kad neišgaruotų aromatinės medžiagos ir medus iš aplinkos neprisigertų drėgmės. Negalima medaus laikyti cinko, vario, švino arba iš šių metalų lydinių pagamintuose induose, nes, veikiant meduje esančioms rūgštims, susidaro cheminiai junginiai, nuo kurių galima apsinuodyti. Negalima medaus laikyti ir geležiniuose induose, nes dėl korozijos  medus įgauna nemalonų skonį ir kvapą.  Medų reikia laikyti tamsioje, vėsioje (iki +10ºC temperatūros) patalpoje arba šaldytuve. Jo negalima laikyti šviesoje, ant palangės ar stalo, kur kaitina saulė.

Medaus sudėtis

dr. Algirdas Baltuškevičius

Meduje yra apie 19 proc. vandens ir 81 proc. sausų medžiagų. Daugiausia medus turi angliavandenių. Didžiausią angliavandenių dalį sudaro gliukozė, jos meduje yra apie 34 proc., ir fruktozė (apie 40 proc.). Meduje yra 1,5-5 proc. sacharozės, 5-10 proc. melitozės ir apie 20 proc. kitų sudėtingų cukrų. Meduje invertuotų cukrų, t.y. gliukozės ir fruktozės kiekis priklauso nuo to, iš kokių augalų surinktas medus.
Pavyzdžiui, grikių meduje invertuoto cukraus yra apie 71,4 proc., viržių - 73,8 proc., liepų - 74,7 proc. Cukraus kiekiui turi įtakos dirva ir klimato sąlygos bei žiedų amžius. Į žydėjimo pabaigą cukraus kiekis žieduose mažėja. Nustatyta, kad svarbiausius medaus angliavandenius - gliukozę ir fruktozę -žmogaus organizmas daug geriau pasisavina negu sacharozę ir kitus cukrus. Gliukozė iš virškinamojo trakto patenka tiesiai į kraują, o fruktozė virsta gliukoze. Šie angliavandeniai, patekę į žmogaus organizmo audinius, tampa pagrindiniu energijos šaltiniu.
Meduje yra žmogaus organizmui reikalingų mineralinių medžiagų: geležies, kalio, kalcio, magnio, natrio, vitaminų BI; B2, Bfi, C, PP ir pantoteno rūgšties.
Vitaminų kiekis yra per mažas, kad galėtų patenkinti žmogaus organizmo poreikius. Tą patį galima pasakyti ir apie azotines medžiagas. Jų meduje yra tik apie 0,3 proc. Iš
aminorūgščių meduje yra tik fenilalanino ir prolino, o kitų tik pėdsakai. Taigi medus iš esmės nėra nei mineralinių medžiagų, nei vitaminų, nei baltymų šaltinis. Medus visų pirma yra gana didelio kaloringumo angliavandenių šaltinis. Be to meduje yra fermentų, fitoncidų, kai kurių hormonų, baktericidinių ir aromatinių medžiagų.

MEDAUS VARTOJIMAS

Sveikatai stiprinti reikia naudoti tik natūralų kokybišką medų.Jis turi būti reikiamos konsistencijos,gero skonio,be pašalinių kvapų. Patartina suvartoti 50 -100 g medaus per parą ,šį kiekį suvalgant per 3 -4 kartus.Geriausia medų ištirpinti šiltame virintame vandenyje, tuomet organizmas lengviau jį įsisavina.Medus vartojamas viršutinių kvėpavimo takų uždegimo atvejais kaip priešbakterinė ir kosulį mažinanti priemonė,geriant su šilta arbata kartu su kitais vaistais.Medus legvina kitų vaistų įsisavinimą,švelnina jų šalutinį poveikį.  Medus sumažina skrandžio sulčių rūgštingumą. Vartojama 1,5-2 val. po valgio.Medus ištirpinamas šiltame vandenyje.Iš pradžių geriama 40-50 gr. per dieną,po to iki 100 gr. Kai skrandžio sultyse rūgšties trūksta, tuomet medus valgomas užgeriant šaltu vandeniu 10 min. prieš valgį.Medaus duodama sergant skrandžio opalige valandą prieš valgį.Gydymas trunka iki kelių mėnesių.Medaus tirpalas ypač tinka senyvo amžiaus žmonėms žarnyno peristaltikai suaktyvinti turint polinkį viduriams užkietėti.Be to medus gerina kepenų funkciją,skatina tulžies nutekėjimą.Tai padeda įveikti lėtines kepenų ligas.Vakare išgertas medaus tirpalas nerviškai jautriems žmonėms pagerina miegą. Duodant medaus tirpalo mažiems vaikams, jie sparčiau auga,geriau virškinamas maistas, jie tampa atsparesni infekcinėms ligoms.

Medaus gydomosios savybės. Receptai

dr. Algirdas Baltuškevičius

Meduje esančios lakiosios medžiagos - fitoncidai pasižymi baktericidinėmis savybėmis, t.y. naikina kai kurias bakterijas ir grybelius. Nuo esančių meduje fitoncidų ir kai kurių fermentų priklauso medaus konservuojančios savybės. Tai jau buvo žinoma gilioje senovėje. Gydymo ir profilaktikos tikslams reikia vartoti kokybišką, šviežią arba gerai išlaikytą medų. Jis turi gražiai atrodyti, būti gerai įpakuotas, reikiamos konsistencijos, gero skonio, kvapo, neturėti pašalinių kvapų. Natūralus medus - tai bičių perdirbtas žiedų surinktas nektaras, kuris yra suneštas į avilį, supiltas į korius ir užakiuotas. Medus laikomas subrendusiu tik tada, kai jis yra už-akiuotas. Kvėpavimo ir virškinamojo trakto ligoms gydyti galima vartoti ir korių medų, duodant jį gabaliukais kramtyti, čiulpti, o likusį vašką išspjauti. Tokiu būdu žmogaus organizmas be medaus gaus daugiau lakiųjų aromatinių medžiagų, šiek tiek šviežių žiedadulkių, pikio bei vaško priemaišų. Šios medžiagos vaidina svarbų vaidmenį minėtų susirgimų profilaktikai ir ankstyvoms ligos stadijoms gydyti. Profilaktiškai reikėtų suvalgyti per dieną apie 100 g gryno medaus ar su koriais. Šią dozę patartina suvartoti per 3 ar 4 kartus. Geriausia gryną medų ištirpinti šiltame virintame vandenyje arba arbatoje. Ištirpintas medus geriau įsisavinamas. Pavartojus medų 1-2 mėnesius, reikia padaryti pertrauką.
Medus vartojamas viršutinių kvėpavimo takų uždegimams (faringitui, laringitui, sinusitui, tracheitui, ūmiam bronchitui) gydyti. Medus veikia kaip priešbakterinė kosulį mažinanti priemonė. Jis geriamas su šiltu pienu, arbata, esant reikalui, galima vartoti kartu ir medikamentus. Sergant lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis, iš jų ir bronchine astma, 10-20 proc. medaus tirpalą kartu su nedideliu kiekiu spiritinio pikio tirpalu galima vartoti inhaliacijoms. Bet tai atliekama tik poliklinikoje, fizioterapijos kabinete, naudojant specialius inhaliatorius.
Medus teigiamai veikia širdies raumenį ir daugeliu atveju jis gali pakeisti gliukozės tirpalą, leidžiamą į veną. Jis sugeba praplėsti širdies kraujagysles, sergant stenokardija. Praplečia ir kitas kraujagysles, mažindamas kraujo spaudimą, sergant arterine hipertenzija. Medus mažina kraujospūdį inkstų ligų ir nėštumo metu atsiradusiai hipertonijai. Šiam tikslui rekomenduojama vartoti 3 arbatinius šaukštelius medaus, ištirpintus šiltame virintame vandenyje, ir išgerti po valgio 3 kartus per dieną. Gydymo kursas - 3-4 savaitės. Suvartotas medus ne tik mažina kraujospūdį, bet gerina bendrą savijautą ir miegą.
Aterosklerozės sukeltai hipertonijai gydyti rekomenduojama vartoti šį medaus ir kitų priedų mišinį: vieną citriną užpilti karštu vandeniu ir palaikyti 2-3 min., po to citriną su žieve sutarkuoti, į gautą tyrelę įdėti 6 smulkiai supjaustyto vidutinio dydžio česnako skilteles, 3 šaukštus medaus, įpilti 0,5 litro šalto virinto vandens. Viską gerai išmaišyti ir palaikyti 3 paras vėsioje vietoje, kol susidarys nuosėdos, nuosėdas nukošti. Gautą skystį vartoti po l valgomą šaukštą 3 kartus per dieną 30 min. prieš valgį. Gydymo kursas - 1-2 mėnesiai.
Hipertonijai gydyti efektyvus ir toks mišinys: paimti po vieną stiklinę morkų ir krienų sulčių bei vieną stiklinę medaus. Viską gerai sumaišyti, įpilant vienos citrinos sultis. Vartoti po vieną arbatinį šaukštelį l val. prieš valgį. Gydymą tęsti 1-2 mėnesius.tas stenokardijai gydyti: paimti 100 g šviežių alijošiaus sulčių, 300 g medaus, 500 g smulkiai supjaustytų graikiškų riešutų ir 1-2 citrinų sultis. Viską gerai sumaišyti ir vartoti po l valgomą šaukštą 3 kartus per dieną 30 min. prieš valgį.
Medumi gydomos virškinamojo trakto ligos - gastritas, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė, vidurių užkietėjimas.
Medaus tirpalu galima reguliuoti skrandžio sulčių rūgštingumą ir atstatyti pažeistą skrandžio gleivinę. Esant padidėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui, ištirpinti l valgomą šaukštą medaus stiklinėje šilto (40-50°C) virinto vandens. Tirpalą išgerti greitai 1,5-2 val. prieš valgį. Esant sumažėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui, tokį pat medaus kiekį reikia ištirpinti kambario temperatūros (apie 20°C) stiklinėje virinto vandens. Tirpalą gerti lėtai 5 min. prieš valgį. Gydymo kursą tęsti nuo 3-4 savaičių iki dviejų mėnesių. Šiuo atveju medus veiks ne tik kaip gydomoji, bet ir kaip dietinė priemonė. Norint pagerinti peristaltiką, esant užkietėjusiems viduriams, kai skrandžio sulčių rūgštingumas yra normalus, medaus tirpalas geriamas po valgio.
Medus yra efektyvus, gydant ūminį ir lėtinį kepenų uždegimus. Šiuo atveju medus didina glikogeno rezervus kepenyse, gerina kepenų fukciją, skatina tulžies nutekėjimą. Vakare išgertas medaus tirpalas gerina miegą ir tinka vartoti nerviškai jautriems asmenims, ypač nemigos metu. Sergant širdies ar klimakterine neuroze, geras efektas būna vartojant medaus vonias. Į šilto vandens vonią reikia įdėti 200 g medaus, gerai išmaišyti ir vonioje išbūti 20-30 min. Medaus vonios veikia raminančiai nervų sistemą, stiprina organizmą, gerina miegą.
Medų kaip antibakterinę priemonę galima užtepti, gydant pūliuojančias žaizdas ir odos nudegimus. Medaus tamponai vartojami ginekologijoje, gydant trichomoninį kolpitą, lėtinius gimdos ir jos priedų uždegimus. Procedūras gali skirti ir jas kontroliuoti tik gydytojas ginekologas.Medaus tirpalu skalaujant burną, gydomi burnos ertmės gleivinės uždegimai. Medumi gydomos ankstyvos kataraktos formos, ragenos žaizdos bei konjunktyvitas. Šias procedūras gali skirti tik gydytojas okulistas. Jau sukurtas iš medaus vaistinis preparatas, pavadintas Oftalmeliu.
Svarbų vaidmenį medus vaidina, gydant vaikų ligas. Tiek kūdikiai, tiek ir vyresnio amžiaus vaikai, skiriant jiems medų, sparčiau auga, geriau vystosi ne tik fiziškai, bet ir protiškai, sustiprėja jų kraujas (išnyksta mažakraujystės simptomai), geriau virškinamas maistas, pašalinami virškinamojo trakto sutrikimai (dispepsijos grėsmė).
Nusilpusiems vaikams, ypač po persirgtų infekcinių ligų, rekomenduojamas šis receptas: paimti po 100 g medaus, grietinėlės, žąsies taukų ir 100 g kakao miltelių, įpilti 15 g šviežio alijošiaus sulčių, viską gerai sumaišyti ir duoti gerti po vieną valgomą šaukštą 2 kartus per dieną, užgeriant stikline virinto šilto pieno. Taip gydomi vyresnio amžiaus vaikai.

Medaus paruošimas

 Natūralus medus - tai bičių surinktas ir perdirbtas nektaras bei lipčius. Pagal kilmę būna vienarūšis (monoflorinis) - blindžių, grikių, liepų ir daugiarūšis (poliflorinis) - sodų, pievų, miškų. Žmogui vertingesni yra daugiarūšiai, ypač spygliuočių lipčiniai medūs. Juose daugiau retesnių junginių.
Kiekviena natfiralaus medaus rūšis turi specifinį kvapą tų augalų, iš kurių surinktas nektaras. Medus turi aitroką skonį. Jo spalva - nuo šviesiai geltonos iki tamsiai rudos - dažniausiai priklauso nuo geležies junginių ir metų.  Respublikoje vyrauja gintarinės spalvos medus.
Natūralaus bičių medaus orientacinė charakteristika:
vandeningumas - ne daugiau kaip 21,0%;
invertuotų cukrų suma - ne mažiau kaip 79,0%;
leidžiama sacharozės iki 7,0%;
pelenų - 0,1 g/kg;
gyvybingumo rodiklis - diastazė - ne mažesnė kaip 5;
mastė(esant 20'C ir 20% vandeningumui - 1,42.
Subrendusi medų, tai yra turintį apie 20% vandens, bitės uždengia korių narveliuose. Skystas išsilaiko per žiemą ir ilgiau. Sukti tinka koriai, kuriuose bent du trečdaliai akelių uždengta. Nedengtas medus rūgsta, naudotinas greičiau.
Geriausia išsukti šiltą medų, tai yra tik ką išėmus iš avilių.  Prieš sukimą korių narveliai atidengiami šukomis,  peiliais ar kitokiais įrankiais.

ATAKIAVIMO ĮRANKIAI
Šakutės Peiliai Elektrinis peilis El. gremžtukas

  Atidengiamą korį reikia patogiai pasidėti.  Patyrę bitininkai tam turi specialius stalus. Pradedančiajam labai nesunku pasigaminti bent stovelį.  Koriams nešiotii reikalinga bet kokios konstrukcijos dėžutė .  Jos gale įrengus lakutę, o dugne įmontavus bitinę tvorelę, dėžutė pasidaro universali - darbo, spietinė ir koštuvas bitėms.

Atakiavimo dubuo Atakiavimo stalas Rankinis medsukis Elektrinis medsukis

Medus iš korių išsukamas įvairių konstrukcijų medsukiais . Prieš darbą jį reikia išplauti kaip ir kitas priemones, naudotinas medui. .Medus ir bitės mėsta švarą.  Plaunama karštu sodos tirpalu ir džiovinama saulėje.  Patalpa turi būti šviesi, be pašalinių kvapų ir sandari, kad į ją nepatektų bitės.  Patartina lango viduje įmontuoti bičių surinktuvą.  Bitės stiklu lipa į viršų, pro išleistuvės elastingų juostelių vartelius  išlenda, o sugrižti negali, nes juostelės susispaudžia.  Galimas ir kitoks įrenginys, reikia pasižvalgyti pas patyrusius bitininkus.
Medaus rėmai surūšiuojami pagal svorį, kad medsukyje priešpriešais patektų panašaus svorio: sukant mažiau vibruoja medusukis.  Rėmai, atidengus korius, statomi į medsukį taip, kad apatinė rėmo dalis būtų nukreipta sukimosi kryptimi.  Taip įstačius, mažiau žalojamas korys, truputi geriau teka medus.  Medsukio rankena sukama lėtai, kol iš narveliq išteka didesnė medaus dalis.  Po to rėmai iškeliami, apverčiami kita puse ir vėl sukama. Medsukiuose su pasukamom kasetėm rėmų iškelti nereikia, jie apsukami su kasetėmis, kaip įrengta.  Dabar medsukis sukamas greitai, iki 300 kartų per minutę kasečių apsisukimų, kad ištekėtų visas medus.  Po to gražinama pirmoji korio pusė, ir baigiama sukti taip pat greitai.  Tiesa, lėčiau reikia sukti šviesius, neseniai pasiųtus korius.
Medus teka į pastatytą indą pro koštuvą.  Geriausia iš karto leisti į tą indą, kuriame numatoma medų laikyti.
Po 1-2 dienų į paviršių iškyla smulkūs vaškynėliai, kurie nugriebiami ir naudojami kramtymui.  Medus sandariai uždaromas.
Geriausia tara - stiklinė.  Didesniems kiekiams gali būti naudojami bidonai, pagaminti iš nikeliuoto arba baltos skardos aliuminio, nesmalingo medžio kubilėliai, molinės puodynės, specialūs plastmasiniai indeliai.  Laikyti medų reikia sausoje, švarioje, vėsioje patalpoje.  Joje negaii būti pašalinių (benzino, žibalo) kvapų.  Medus greitai sugeria kvapus ir garus.
Susikristalizavusį išsuktą medų lengviau laikyti ir transportuoti.  Todėl kristalizavimasis - normalus ir pageidautinas reiškinys. Į mažus indelius medus fasuojamas, kol skystas.  Juo daugiau meduje gliukozės, tuo greičiau jis kristalizuojasi.  Kristalizacijos greitis priklauso nuo to, kiek yra pirminių kristalų - kuo jų daugiau, tuo greičiau kristalizuojasi.  Išsukto medaus kristalizavimąsi greitina gerai sutrintas senas (susicukravęs) medus - dedama po gramą kilogramui išsukto medaus. Įdėjus kristalų, medus gerai permaigomas.  Vientisa kristalizacija rodo, kad medus geras, subrendęs.  Susikristalizavęs, gerai uždarytas medus kokybės nepraranda daugelį metų.


Pagal J.Straigis "Ką gali bičių šeima"
 

KAIP MEDŲ LAIKYTI


Medus laikomas stiklinėje, molinėje ar medinėje taroje tamsioje, vėsioje vietoje (tik jokiu būdu ne šaldiklyje - šaltis,kaip ir karštis silpnina medaus gydomąsias savybes, geriausia vis tik laikyti kambario temperatūroje tamsioj vietoj). Reikėtų saugot medų nuo drėgmės, drėgnose patalpose medų galima laikyti tik sandariai uždarytą.
MEDAUS KOKYBĖ IR LAIKYMAS (dr. V.Čeksterytės straipsnis apie medaus savybių pokyčius priklausomai nuo laikymo sąlygų)

Medaus laikymas, sertifikavimas

dr. Algirdas Baltuškevičius

Medus turi būti laikomas stiklinėje sandariai uždarytoje taroje, tamsiose, švariose, gerai ventiliuojamose patalpose, apsaugotose nuo nuodingų, dulkančių ir kvapus skleidžiančių medžiagų. Medų galima laikyti ir liepos medienos statinėje. Negalima medaus laikyti metaliniuose, ypač cinkuotuose ir moliniuose glazūruotuose induose (glazūroje yra švino). Oro drėgmė turi būti ne didesnė kaip 60-70 proc., o optimali laikymo temperatūra yra nuo 5 iki 10°C.
Kokybiškame meduje negali būti rūgimo požymių, medaus paviršius turi būti švarus. Jei medaus paviršiuje atsiranda tamsus sluoksnis, medus praranda aromatą, baktericidiškumą, padidėja rūgštingumas.
Medaus kokybės rodiklius laboratorijos nustato pagal standartą LST 1466:1997. Jau yra sukurtas lietuviško medaus farmakopėjinis straipsnis FS 310:1999. Šis straipsnis įteisina medaus kaip natūralios žaliavos panaudojimą vaistų gamybai.
 

Medus; laikymas, sertifikavimas

 

 Higieninės ekspertizės gydytoja Gražina Matiukienė

Lietuvoje drevinė bitininkystė buvo paplitusi miškuose, bet vėliau priartėjo prie sodybų ir gyvenamųjų namų. Didelę žalą jai padarė XVII a. ir vėlesni karai. Agronomo J. Kriščiūno pastangomis, 1913 – 1915 m. Suvalkijoje įkurta pirmoji bitininkų draugija. Po Antrojo pasaulinio karo praktinė bitininkystė Lietuvoje buvo atstatyta ir išplėtota. Tobulėjo bičių veislės ir bitininkystės technologija. Susidomėta bičių produktų – pikio, bičių duonos, pienelio ir kt. taikymu vaistiniams preparatams gaminti. Bitininkystę stabdo bendra šalies ekologinė būklė, bičių ligos ir kt. priežastys.
Kas tai yra medus? Medus – saldus, aromatingas produktas, bičių gaminamas iš nektaro arba lipčiaus. Vertingiausias yra nektaro medus. Jį bitės renka iš pievų, žydinčių augalų. Medus yra labai vertingas žmogaus mitybos produktas. Jame yra ne tik angliavandenių (apie 80 proc.), bet ir biologiškai veiklių medžiagų. Medaus energinė vertė – 314 kcal. Natūralus medus klasifikuojamas pagal keletą požymių. Pagal botaninę kilmę bičių medus būna nektaro, lipčiaus ir mišrus. Nektaro medus gali būti monoflorinis, kai bitės renka tik vienos rūšies žydinčių augalų nektarą, ir poliflorinis arba nektaro mišinys. Monoflorinis medus yra akacijų, liepų, dobilų, grikių ir kt. – iki 16 pavadinimų. Šis medus skiriasi spalva. Pavyzdžiui, liepų, baltųjų akacijų, saulėgrąžų medus yra geltonas, o viržių, grikių – tamsiai rudas. Skonis bei aromatas, kristalizacijos pobūdis taip pat priklauso nuo kilmės. Poliflorinio medaus savybės kinta pagal nektaro mišinio sudėtį. Lipčiaus medus taip pat yra pagamintas bičių, kurį jos renka nuo augalų lapų. Lipčius yra saldokas skystis, jį išskiria amaras, skydamaris ir kiti vabzdžiai, mintantys augalų sultimis. Lipčiaus medus skirstomas į lapuočių ir spygliuočių. Šis medus yra klampus, tamsus, tąsus, saldumu panašus į nektaro medų. Lipčių medui būdingas savitas aromatas, kartokas arba rūgštokas prieskonis. Lipčiaus medus nuo nektaro skiriasi chemine sudėtimi ir kai kuriomis savybėmis (turi nemažai baktericidinių savybių). Mišrus medus yra natūralaus nektaro ir lipčiaus medaus mišinys. Medus būna ir kitokios kilmės – cukraus, vaisių ir uogų sulčių. Toks medus nepriskiriamas natūralaus medaus grupei, jo kitokia cheminė sudėtis ir toks medus biologiškai menkavertis. Cukraus medus yra natūralaus medaus falsifikatas.Medaus cheminė sudėtis gana sudėtinga. Medus galutinai subręsta koriuose, čia formuojasi jo aromatas.Meduje daugiausia yra angliavandenių: mono ir disacharidų – 74,8 proc., krakmolo bei kitų polisacharidų – 5,5 proc. Angliavandenių sudėtis priklauso nuo medaus brandos, bet vyrauja fruktozė ir gliukozė. Baltymų meduje nedaug (apie 0,8 proc.). Dėl baltymų medus darosi drumstas, blausus, pilstant putoja. Daugiau baltymų yra lipčiaus meduje. Tamsesniame meduje yra daugiau aminorūgščių.Meduje yra ir organinių rūgščių (iki 1,2 proc. priskaičiavus ir pieno rūgštį), obuolių, citrinos, vyno, ir kt. Medus pagal makro ir mikroelementų įvairumą pranoksta kitus produktus. Jame yra labai įvairių vitaminų: B1, B2, B6, PP, C, A, E, K. Jų kiekis priklauso nuo žiedadulkių, esančių meduje.Medus plačiai vartojamas ne tik maistui, dietinei ir vaikų mitybai. Dėl gydomųjų savybių kai kuriose šalyse ypač vertinamas lipčiaus medus. Laikomas medus kristalizuojasi. Jei susikristalizavęs medus yra susisluoksniavęs, vadinasi, jis dar nesubrendęs, jame daug fruktozės, arba yra pašildytas. Kristalizacijos procesas yra natūralus ir neblogina medaus sudėties. Jei meduje daug gliukozės, jis kristalizuojasi greičiau. Kristalizacija pagreitėja, jei medus laikomas 14 - 24ºC temperatūroje, o lieka skystas 32 - 37ºC temperatūroje. Aukštoje temperatūroje (apie 70ºC) pakinta medaus sudėtis, jis netenka antiseptinių ir kt. gydomųjų savybių.Medaus kokybę apibūdina jo aromatas ir skonis, kokybę nusako fiziniai bei cheminiai kokybės rodikliai. Vandens kiekis meduje apibūdina jo brandumą ir išlaikymo savybes. Brandumą taip pat charakterizuoja redukuojančių cukrų ir sacharozės kiekis, o natūralumą – diastazės skaičius ir oksimetilfurfurdo kiekis.Jei meduje daugiau yra sacharozės ir mažiau redukuojančių cukrų, tai rodo, kad medus falsifikuotas. Diastazės skaičius rodo fermentinį aktyvumą. Natūralaus bičių medaus diastazės skaičius siekia 10, o dirbtinio medaus lygus nuliui arba dar mažiau.Medus turi būti be rūgimo ir falsifikavimo požymių. Rūgimą rodo medaus paviršiuje ar visame jo tūryje atsiradusios putos, dujų burbuliukai, specifinis kvapas ir prieskonis. Medaus defektas – per didelis drėgmės kiekis. Jis rodo, kad medus dar nesubrendęs. Falsifikuotą medų galima nustatyti pagal aukščiau minėtus rodiklius.Medaus kokybė reglamentuota Lietuvos standartu 1466:1997 ”Medus”. Visi bitininkai turi prisilaikyti standarte numatytų reikalavimų. Pagal medaus fizikinius ir cheminius rodiklius: drėgmės ne daugiau kaip 23 proc., invertuoto cukraus ne mažiau kaip 65 proc., lipčiaus ir mišraus medaus – 60 proc., diastazės skaičius visoms rūšims ne mažesnis kaip 8 Gotės vienetai, bendras rūgštingumas - ne didesnis kaip 40 mekv/kg. Neleidžiama, kad meduje būtų netirpių medžiagų, rūgimo požymių, maisto priedų. Skystas arba iš dalies susikristalizavęs medus pilstomas į Sveikatos apsaugos ministerijos leistą naudoti įvairios talpos sandarią tarą. Fasuotas medus ženklinamas pagal Lietuvos standarto reikalavimus. Ant kiekvienos taros turi būti nurodyta: medaus pavadinimas, jo biologinė kilmė, rajonas, kuriame surinktas medus, įmonės pavadinimas arba bitininko pavardė, adresas, užrašas “Tinka vartoti iki”, gavimo metai, mėnuo, šio standarto žymuo.Medus laikomas sandariai uždarytuose, švariuose, sausuose induose, apsaugotuose nuo nuodingųjų, dulkančių ir kvapus skleidžiančių medžiagą. Patalpose turi būti ne aukštesnė kaip 20ºC temperatūra. Medaus laikymo garantijos laikas žemesnėje kaip 20ºC temperatūroje yra 6 mėnesiai. Laikymo ir realizavimo garantijos trukmė skaičiuojama nuo tyrimo pažymėjimo išdavimo datos. Pirkdami medų parduotuvėse ir turguose, paprašykite medaus tyrimo pažymėjimo, pamatę ir įvertinę jį pagal turimas žinias, būsite garantuoti, kad nusipirkote sveiką ir skanų produktą.  


KAIP MEDŲ PASIRINKTI


Dažnas pirkęs medų ilgai abejoja - gerą nupirko ar ne,nes ankstesnis buvęs kito kvapo kito skonio,kitos konsistencijos ar spalvos, bando patikrinti įvairiais liaudiškais metodais. Daugeliu atvejų puikiausiai tinka cheminis pieštukas(randa per didelį vandens kiekį meduje),įkaitintas virbalas(rodo,ar nepripilta į medų sirupo,ar neįberta cukraus). Bičiulis A.Amšiejus aprašo keletą būdų, kaip galima nustatyti medaus kokybę paprastam vartotojui. Medaus vandeningumą namų sąlygomis galima patikrinti cheminiu pieštuku. Nuo didelio vandens kiekio jis tirpsta ir keičia spalvą, o jei vandens tik 20 proc., tai jis rašo kaip paprastas pieštukas, spalvos nekeičia (p.s. tikrinant šiuo būdu medų reik imti ne nuo paviršiaus, o iš 3 - 5 mm gylio ir pieštuką kišti tiesiai į medų, nes medus yra hidrofobiškas, pats traukia drėgmę, todėl imant nuo paviršiaus galima gaut neteisingus rezultatus, be abejo ir pats pištukas prieš tikrinimą turi būti visiškai sausas). Medaus reakcija visuomet rūgšti, o medaus, kuriame įmaišyta cukraus, reakcija būna neutrali ar net šarminė. tai galima patikrinti lakmuso popierėliu - nuo rūgščios reakcijos jis paraudonuoja, nuo neutralios ar šarminės - pamėlynuoja. Norint nustatyti, ar meduje nėra želatinos, į mėgintuvėlį įpilama 5 ml vandens ir medaus tirpalo (santykiu 1:2) ir 5 - 10 lašų 5 proc. tiamino tirpalo. Jei meduje želatinos yra, matysis baltos nuosėdos, jei ne - tirpalas tik susidrumsčia. Norint patikrinti, ar į medų neįmaišyta krakmolo arba miltų, į 3 -5 ml vandens - medaus tirpalo (1:2) įlašiname 3 - 5 lašus liugolio (vandenilio jodo tirpalo). Jei tirpalas nusidažo mėlymai - reiškia krakmolo ar miltų esama. Bet iš kitos pusės falsifikatoriai taip pat puikiai žino populiariausius tikrinino metodus ir priemones jiems apeiti.Pasitaiko padirbinių,kurių net vidutinio lygio laboratorijose neįmanoma atskirti nuo natūralaus medaus.Daugiau garantijų perkant medų iš gerai žinomo,daug metų prižiūrinčio bites bitininko kurį galite bet kada rasti.Gerai būtų ,kad jis nors retsykiais tirtų medų laboratorijoje,būtinai turėtų bityno sanitarinį - veterinarinį pasą.Medaus gydomosios savybės geriausiai išnaudojamos jei vartojamas medus surinktas 30 kilometrų spinduliu nuo pastovios gyvenamosios vietos.Labiausiai į tai turėtų atkreipti dėmesį alergiški žmonės,nes meduje esančios žiedadulkės daug silpniau alergizuoja,nei skraidančios ore,ir, pastoviai vartojant, stiprina organizmo atsparumą būtent alergijai žiedadulkėms.Iš toliau atvežtą medų patartina pirkt tik specializuotą (aviečių, liepų, grikių ,vikių, akacijų ir pan.),kuris naudojamas vienam ar kitam susirgimui gydyt . Geriausias pastoviam vartojimui vis tik yra liepos mėnesio įvairių žiedų ( liepų, aviečių, ožiarožių ir kt. ) medus.

TIK NEPIRKITE MEDAUS GATVĖSE IR IŠ NEAIŠKIŲ ASMENŲ, KURIEMS VĖLIAU NEGALĖSITE PAREIKŠT PRETENZIJŲ!

Reikia atsimint,kad skirtingose vietose yra skirtinga augmenija,kad bitės niekada nesuneša medaus tik grynai iš vienos rūšies augalų, todėl tos pat rūšies(liepų,aviečių,pievų ir kt.)medus iš skirtingų vietų gali truputį skirtis skoniu,spalva kvapu.Sąlyginai medus skirstomas pagal kilmę,dažniausiai pagal žiedadulkių kiekį arba rinkimo laiką:

Vaismedžių medus - šviesiai geltonas ,malonaus obels žiedų kvapo, susikristalizavęs į smulkius kristalus dar pašviesėja.

Aviečių medus - kol šviežias - nuo šviesiai geltono su žalsvu atspalviu iki tamsaus kaip smala,susikristalizavęs darosi labai šviesus su pilkšvu ar melsvu atspalviu,malonaus aviečių kvapo,kristalizuojasi smulkiai. Puikiai tinka peršalus su šilta arbata, malšina kosulį, galima vartoti profilaktiškai. Dėl malonaus skonio ir puikių gydomųjų savybių ypatingai vertinamas, bet toli gražu ne kiekvienam bityne gaunamas, nes prie bityno turi būt dideli avietynai.Dėl didelės paklausos "aviečių medum" dažnai pavadinamas medus su labai maža aviečių nektaro dalim arba(dažniausiai turguose) tik spalva panašus į tikrą. galima įsigyti

Kiaulpienių medus - aukso geltonumo,labai kvapnus,greitai kristalizuojasi.
Dobilų medus - šviesiai geltonas, susikristalizavęs būna beveik baltas, kristalizacija smulki,aromatas vos jaučiamas.Vartojamas kaip dietinis produktas.
Rapsų medus - šviesiai gelsvas, susikristalizavęs baltos taukų spalvos, aromatas vos jaučiamas,dažniausiai vartojamas kaip cukraus pakaitalas(kepimui, virimui, salotoms).
Liepų medus - šviesiai geltonas,kartais gelsvai žalsvas,šviežias turi tamsiai žalią atspalvį,malonaus liepų žiedų kvapo, tinka peršalus su šilta arbata,malšina kosulį, skatina prakaitavimą, todėl nepatartina valgyt daugiau 300 g per dieną.galima įsigyti
Viržių medus - tamsiai geltonas su rusvu ar rausvu atspalviu, silpno aromato, susikristalizavęs būna minkštokas.
Miško medus - aitraus skonio,dažniausiai tamsios(iki šviesiai pilkšvos) spalvos. Aromatas ne visada vienodai jaučiamas.
Grikių medus - tamsiai geltonas ar rudas, aštraus specifinio skonio ir kvapo.

Tai labiausiai paplitusios medaus rūšys, bet kiekvienas turi specifinių savybių. Liepų ir aviečių medus -geriausias vaistas nuo peršalimo gerklės skausmo, anginos,dobilų ir rapsų medus vartojamas kaip dietinis produktas ir t.t.Taigi visas medus, jei jis natūralus, yra geras.

Medaus rūšys

dr. Algirdas Baltuškevičius

 Medų gamina bitės iš surinkto nektaro ir lipčiaus. Nektaro arba žiedų medus, surinktas iš vienos augalų rūšies, vadinamas monofloriniu, o surinktas iš įvairių augalų - polifloriniu. Monoflorinio medaus biologinis poveikis organizmui nevienodas.
Liepų medus
- šviesiai geltonas, malonaus liepų žiedų kvapo. Vartojamas gydyti peršalimo ligoms (sloga, angina, faringitas, laringitas, bronchitas), kepenų bei inkstų ligoms, pūliuojančioms žaizdoms gydyti.
Aviečių medus - šviesios spalvos, malonaus, bet stiproko kvapo. Vartojamas gydyti peršalimo ligoms.
Kiaulpienių medus - aukso spalvos, kartoko skonio, labai kvapnus. Rekomenduojamas nuo skausmo, kvėpavimo takų uždegimo, padidintam skrandžio sulčių rūgštingumui mažinti.
Rapsų medus - baltas arba šviesiai gelsvas, silpno malonaus kvapo, truputį kartoko skonio. Vartojamas padidintam skrandžio sulčių rūgštingumui mažinti, kepenų ligoms gydyti.
Dobilų medus - šviesiai gelsvas, beveik baltas, švelnaus malonaus skonio. Vartojamas sumažinto skrandžio sulčių rūgštingumui didinti, kepenų ligoms gydyti.
Viržių medus - tamsiai geltonas su rusvu atspalviu, stipraus, panašaus į viržių žiedų kvapą, kartoko skonio. Vartojamas inkstų, šlapimo pūslės, prostatos ligoms gydyti.
Grikių medus - tamsus, rausvas arba beveik rudas, aštraus skonio bei kvapo. Jis turi daugiau geležies ir baltymų, todėl vartojamas nuo mažakraujystės, švelnina vaikų brendimo metu atsirandančius augimo skausmus, ramina nervų sistemą, stiprina organizmą.
Pievų medus yra poliflorinis, t.y. surinktas iš daugelio augalų žiedų, malonaus skonio, geltonas arba gelsvai rusvos spalvos. Jame yra daug aromatinių medžiagų, nemažai B grupės ir C vitaminų. Jis vertingas nusilpusiems ir peršalimo ligoms gydyti.
Lipčiaus medus, surinktas iš amarų išskyrų, skiriasi nuo žiedų medaus. Jame daugiau dekstrinų, mineralinių medžiagų, sacharozės, mažiau invertuoto cukraus, negu nektaro meduje. Ypač daug lipčiuje yra šarminių metalų - kalio ir natrio druskų.
Kadangi lipčiaus meduje mažiau vandens ir daugiau baltymų, dekstrinų, jis 2-3 kartus tirštesnis už žiedų medų. Bičiųžiemos maistui lipčiaus medus netinka, o žmogui jis labai
naudingas.
Kai kurios retai pasitaikančios medaus rūšys turi nuodingų arba toksinių savybių. Toks medus gali būti surenkamas iš virži nių šeimos augalų - rododendrono, azalijos ir andromedos. Nuodingais medaus komponentais yra acetilandromedolas ir kiti reti alkaloidai bei gliukozidai. Tokio medaus valgyti negalima.

LIPČIUS

Prof. Jonas Kriščiūnas

Vasarą ant medžių ir žolinių augalų lapų atsiranda lipaus ckysčio, vadinamo lipčiumi, amaru, sausiais ir kitais vardais. Šitą skystį bites laižo ir neša namo, kaip medų. Lipčius yra dvejopos kilmės: 1) grynai augalų kilmės ir 2) lapų utėlių arba vabzdžių kilmės.
Augalų kilmės lipčius.
 Karštą vasarą beveik visados ant medžių lapų yra saldaus skystimo. Daugiausia skystimo ant lapų yra rytais. Šio skystimo pasirodymas aiškinamas taip. Karštą saulėtą dieną augalas pro lapus išgarina daug vandens. Garuojančiam vandeniui papildyti jis šaknimis daug vandens traukia iš žemės ir paduoda į lapus. Nusileidus saulei, oras atvėsta ir vandens garavimas iš lapų beveik sustoja. Bet šaknys vis dar paduoda daug vandens. Šitas vanduo susitvenkia lapuose ir net išsisunkia lašeliais j lapų paviršių. Cukrus tame vandenyje atsiranda šitokiu būdu. Šiltą saulėtą dieną lapų žalieji kūneliai (chlorofilas) pagamina daug krakmolo. Naktį krakmolas paverčiamas cukrumi, su vandeniu išsiuntinėjamas i visas augalo dalis ir vartojamas ląstelių kvėpavimui bei naujų ląstelių statybai. Į lapų paviršių išsisunkęs vanduo turi ir cukraus. Saulei patekėjus, vanduo garuoja, išsisunkęs skystis tirštėja, o dieną beveik visai išdžiūsta, tik ant lapų lieka plonas sluoksnis lipaus skystimo. Bitės šj skystimą skuba imti rytais, kol jis per daug nesutirštėjęs.
Skystimas iš lapų gali sunktis ir dieną, kai prieš audrą oras pritvinksta garų ir iš lapų vanduo negali garuoti. Esant tvankiam orui, dažnai tenka matyti, kad bites ir smilgų stiebus laižo. Pabraukus tada smilgos stiebą tarp pirštų, ant jų lieka saldaus skystimo lašelis. Jei tokių dienų vasarą daugiau pasitaiko, tai bites labai daug lipčiaus prineša.
Lipčius išsisunkia ant daugelio medžių lapų: ąžuolų, liepų, klevų, gluosnių, drebulių, lazdynų, eglių, pušų ir kitų. Taip pat gali išsisunkti ir ant žolių lapų bei stiebų. Kai kada lipčiaus tiek išsisunkia, kad net kaip rasa nuo lapų krinta.
Lapų utėlių kilmės lipčius.
 Ant daugelio augalų apatinėje lapų pusėje apsigyvena žalios spalvos mažučiai minkšti vabaliukai, vadinami lapų utėlėmis. Jos atsiranda pavasarį ant liepų, ąžuolų, bukų, uosių, kaštanų, klevų, gluosnių, drebulių, šermukšnių, vaismedžių, žirnių, pupų, vikių, aguonų ir daugelio kitų augalų lapų, apatinėje jų pusėje. Utėlės praduria lapo odelę ir čiulpia jo sultis. Lapai dažnai pasidaro raukšlėti arba ir visai susisuka. Lapų utėlių kiaušinėliai žiemoja ant medžių šakelių. Kai medžiai sužaliuoja ir oras gerai jšyla, iš kiaušinėlių išsirita be sparnų mažos utėlytės. Apsigyvena lapų apačioje, čiulpia iš lapų skystimą ir auga. Jos užauga per 8- 15 dienų. Juo oras šiltesnis ir sausesnis, juo greičiau jos užauga. Užaugusi utėlė gimdo gyvas naujas utėlytes. Kasdien jį pagimdo po 4-14 utėlyčių, kurios per 8-15 dienų
užauga ir gali taip pat gimdyti naujas utėlytes ir taip toliau. Tokiu būdu po lapu greit priauga daugybė utėlių. Kada lapas nebegali duoti utėlėms pakankamai maisto, pradeda gimti sparnuotos utėlės, kurios nulekia ir apsigyvena po kitų lapų arba ant kito augalo. Rudenį atsiranda ir patinų. Jie apvaisina pateles, kurios deda kiaušinėlius. Šie žiemoja ir pavasarį iš jų išsirita utėlės.
Utėlės nepaprastai vislios. Kiekviena utėlė gali duoti 70100 Pear. Per 60 dieną iš vienos utėlės gali susidaryti giminė iš 6 250 000 utėlių, skaitant, kad kiekviena utėlė kas 15 dieną pagimdys po 50 utėlaičių. Taip smarkiai besidaugindamos, jos Pear visus augalus. Bet yra daug vabzdžių, paukščių ir ligų, kurie jas naikina.
Utėlės nesunaudoja visos iščiulptos iš lapų sunkos. Likučius išmeta lauk. Tuose likučiuose yra daug cukraus. Utėlės iš savo kūno tuos likučius išmeta didele jėga, kaip iš švirkšto. Ta sunka krinta ant lapų ir čionai jos tiek susirenka, kad jį net lašais kaip rasa krinta ant žemės. Juo diena karštesnė, tuo daugiau ir to skystimo utėlės išmeta. itas skystimas taip pat vadinamas l i p č i u m i, arba tiesiai a m a r u, nes amaru žmonės vadina lapų utėles. Kai kur jis vadinamas s a u s i a i s, nes skystimas pasidaro sausros metu, kai utėlėms patogiausios sąlygos daugintis.
Sausros metu, kai žieduose nektaro bitės neberanda, renka ir lipčių. Kai kuriais metais bites jo labai daug prineša.
Kitų vabzdžių lipčius.
Tyrimai parodė, kad saldrų skystimą ant lapų išmeta ne tiktai lapų utėlės, bet ir daug kitų vabzdžių bei jų vikšrai. Pavyzdžiui, ant eglių ir pušų daug lipčiaus kai kuriais metais pagamina: Chermes, Aspidiotes, Lecanium, Lachnus . Ant ąžuolų, be anksčiau minėtų vabzdžių, lipčių gamina dar Vacuna, Cecidomia, Attelabas. Ant alksnių - Erinaum. Ant kitokių medžių bei krūmų yra ir kitokių vabzdžių, gaminančių lipčių.
Bitynuose, kurie yra arti miškų, medus, ypač tamsusis, daugiausia sudarytas iš lipčiaus.
Skirtumas tarp tikro medaus ir lipčiaus.
 
Daugumos žiedų medus yra gana šviesus, tiktai grikių ir ypač viržių tamsus. Lipčius visados yra tamsus. Utėlių kilmės lipčius dažnai turi net žalsvą atspalvi, kaip ratų tepalas. Jei medus yra tamsios spalvos ir surinktas ne iš grikių ir ne iš viržių, tai tikrai yra lipčius. Vabzdžių pagamintas lipčius būna šviesus, kaip bičių medus, bet kai jisai išmetamas ant lapų, tai greitai jame prisidaugina įvairių grybelių ir bakterijų, kurios lipčių nudažo įvairiomis tamsiomis spalvomis.
Žiedų medus ir lapų kilmės lipčius turi tam tikrą skonj ir kvapą. Pvz. eglių, pušų kilmės lipčius turi terpentino, sakų kvapą. Utėlių kilmės lipčius dažniausiai neturi augalų kvapo, o turi tam tikrą, dažnai nemalonų skonį. Šiltuose kraštuose žiedai maža nektaro gamina, bet tenai labai išsiplatinę įvairių rūšių utėlės ir kai kurie kiti vabzdžiai, gaminantieji lipčių. Tenai bitės daugiausia ir prineša lipčiaus. Toks medus sunaudojamas meduoliams bei kitiems gaminiams.
Medus nuo lipčiaus skiriasi ir savo sudėtimi. Žiedų meduje dekstrino yra nuo 0,5 iki 1%, o lipčiuje jo yra net nuo 10 iki 13%, o kai kada ir daugiau, ypač utėlių lipčiuje.
Kai kada lipčius koriuose greitai sukietėja. Pavyzdžiui, Čekoslovakijoj 1958 metais nuo eglių suneštas lipčius po 24 valandų koriuose visiškai sukietėjo. Teko jį tirpinti vandenyje ir medsukiu išsukus suvartoti midaus gamybai.
Lipčius bitėms nesveikas maistas.
 
Lipčiuje yra medžiagų, kurios bitės viduriuose nesuvirškinamos. Vasarą, kai bitė dažnai gali išsivalyti, lipčius bitėms mažai kenksmingas. Žiemą bitės išmatų žarna greitai prisipildo dekstrino ir jau sausio mėnesį bitės pradeda viduriuoti. Be to, dekstrinas bites labai troškina. Negaudamos pakankamai vandens, pradeda labai nerimauti, gamina daugiau šilumos, o šilumai gaminti sunaudojama dar daugiau maisto, ir išmatų žarna dar greičiau prisipildo. Kuriais metais bitės lipčiaus daugiau prisirenka, tą žiemą daugiau bičių išmiršta. Lipčiuje mineralinių medžiagų yra daug daugiau, negu meduje. Paskutinieji tyrimai parodė, kad maistas, turintis mineralinių medžiagų, bičių žiemojimui netinka. Be to, lipčiuje randama ir nuodingų bitėms medžiagų.
Kai kurie bitininkai mano, kad lipčius ir vasarą bitėms gali pakenkti. Pvz., jei bitės ilgesnį laiką negauna žiedų medaus ir turi maitintis lipčiumi, motina pradeda mažiau dėti kiaušinėlių, o kai kada ir be laiko numiršta.
Lipčiumi penimi perai blogai auga, ir daug jaunų bičių miršta. Ant avilio dugno ir ant prielakčio matyti vos gyvų bičių. Tokioje šeimoje greičiau plinta ivairios ligos.
Lipčius žmonėms dažnai yra naudingesnis už tikrąjj medų.
 
Augalai žieduose gamina nektarą (saldų skystimą) vabzdžiams, ypač bitėms, privilioti. Todėl augalo nektarinės gamina
nektarą tokios sudėties, kokia reikalinga bičių sveikatai. Vienok, iš nektaro pagamintas medus tinka ir žmonių sveikatai, nors gamta medų ne žmonėms taikė.
L,apo utėlių lipčius gamintas ne bitėms; tai šalutinis gaminys, utėlų maitinimosi atliekos. Utėlė iš lapų čiulpia sultis. Augalo sultyse yra jvairių medžiagų: cukraus, baltymų, mineralinių druskų ir kitų. Iš sultinių medžiagų utėlėms labiausiai reikalingos baltyminės medžiagos, o cukrus, mineralinės druskos ir kitos medžiagos atlieka. Taigi, lapų utėlės augalo sultis savo kūne praleidžia kaip pro tam tikrą koštuvą, kuris baltymus ir kitų medžiagų dalį sulaiko, o atliekamą cukrų, mineralines druskas ir kitas utėlių kūnui nereikalingas medžiagas išmeta laukan, Prie paimtų ir išmestų medžiagų utėlės dar prideda iš savo organizmo organinių rūgščių, enzimų (fermentų), vitaminų ir kt. Tos išmatos - tai ne suvirškinto maisto liekanos, o atskiras utėlės kūno gaminys iš augalo sulčių.
Koks skirtumas tarp nektaro ir utėlių atliekų sudėties, matyt iš žemiau dedamos lentelės.

Nektaro ir utėlių atliekų sudėties palyginimas (procentais)

Medžiagų pavadinimas Medus Utėlių atliekos
Vandens 70,2 56,1
Vynuoginio ir vaisinio cukraus 15,3 18,7
Sacharozės    14,4 3,1
Melitozės (cukraus) 0 22,0
Baltymų 0 0
Mineralinių druskų yra daugiau
Organinių rūgščių nėra yra
Enzimų yra daugiau
Vitaminų yra daugiau
Juhibino yra daugiau

Iš aukščiau nurodytos lentelės duomenų matyti, kad utėlilų liekanų sudėtis beveik tokia pati, kaip nektaro, tiktai atliekose mažiau vandens ir daugiau įvairių cukrų, ypač melitozės, ir kitų medžiagų.
Bitės iš nektaro pagamina medų, o iš utėlių atliekų - lipčių. Kokia medaus ir lipčiaus sudėtis, matyti iš žemiau pridedamos lentelės.

Medaus ir lipčiaus sudėtis (procentais)

Medžiagų pavadinimas Medus Lipčius
Vanduo 18 - 25 10 - 18
Vynuoginis cukrus 30 - 40 60  - 70
Vaisinis cukrus 30 - 40 30 - 40
Melitozė 0 3,8 - 34,6
Mineralinės druskos 0,10 - 0,35 0,35 - 1,00
Organinės rūgštys 0,69 - 3,60 3,5 - 4,5
Inhibinas yra daugiau
Enzimai, vitaminai yra daugiau

Iš aukščiau nurodytų duomenų matyti, kad lipčiuje yra beveik dvigubai daugiau vynuoginio cukraus, kuris įeina į kraujo sudėtį ir yra svarbiausias širdies energijos šaltinis. Lipčius, lyginant su tikruoju medumi, yra tuo pranašesnis, kad jame yra cukraus melitozės, labai naudingos ligoniams. Meduje yra .apie 10 įvairių mineralinių druskų, o lipčiuje - net 24. Be to, lipčiuje rasta: volframo, chromo, molibdeno, vanadijaus, alavo ir sidabro. Lipčiaus mineralinės druskos yra labai veiksmingos įvairioms ligoms gydyti.
Lipčiuje yra gana daug inhibino, kuris stabdo bakterijų vystymąsi ir tokiu būdu pagreitina ligonių pasveikimą, o sveikuosius apsaugo nuo vairių ligų. Pagaliau lipčiuje enzimų ir vitaminų taip pat yra daugiau, negu žiedų meduje.
Taigi, lipčius žmogui kaip maistas ir gydomoji priemonė yra pranašesnis už grynąjį medų. Taip pat grikių ir viržių tamsusis medus, turįs daugiau mineralinių ir kitų medžiagų, dažnai būna naudingesnis už šviesų medų.
 

Kuriems tikslams bitės vartoja medų?

Prof. Jonas Kriščiūnas

 
Medus reikalingas bičių gyvybei palaikyti, energijai dirbant ir šilumai gaminti. Daug šilumos reikia visam aviliui žiemos metu apšildyti ir ypač perams šildyti. Augantiems perams reikia ne mažiau kaip 31°C šilumos, o lauke anksti pavasarį dar gali būti 10-15°C šalčio. Taigi, kiekviena bitė yra lyg ir maža krosnis, kurioje dega medus ir gaminasi šiluma.
Medus duodamas kaip maistas sykiu su bičių duona (žiedadulkėmis) senesniems darbininkių bičių ir tranų perams. Jaunesnieji perai penimi pieneliu, bet pieneliui pagaminti taip pat reikia medaus ir duonos.
Bičių šeimoje žiemą būna nuo 15 ligi 30 tūkstančių bičių, o vasarą apie 50 tūkstančip. Viena bitė gyvybei palaikyti per dieną žiemos metu suvartoja apie 1 mg medaus, 30 tūkstančių bičių sunaudos apie 30 gramų, o per visą žiemą, t. y. 150 dienų - apie 4,5 kg.
Vasaros metu, kai bitės gali išeiti j darbą, kiekviena bitė per dieną gyvybei palaikyti ir darbui sunaudoja vidutiniškai apie 5 mg medaus. Labai susijaudinusios, pavyzdžiui spietimo metu, arba supykintos bitės medaus sunaudoja 10 kartrų daugiau. Per visą vasarą - 210 dienų - viena bitė sunaudos apie 1,05 g, o 50 tūkstančių bičių - 52,5 kg.
Kiekvienoje bičių šeimoje vasarą apie 3 mėnesius būna ir tranų. Tranas gyvybei palaikyti per dieną suvartoja apie 13,6 mg medaus, o per 90 dienų sunaudos apie 1,2 g. Sakysim, bičių šeimoje vidutiniškai bus apie 1000 tranų. Per 3 mėnesius jie sunaudos apie 1,2 kg medaus.
Daug medaus bitės sunaudoja perams auginti. Per vasarą jos. užaugina apie 150 tūkstančių perų. Vienam perui užauginti suvartojama apie 200 mg medaus, o visiems perams reikia apie 30 kg. Be to, jos užaugina 1000 tranų. Vienam trano perui užauginti suvartojama apie 500 mg, o 1000 reikės apie 0,5 kg. 10 - 15 kg medaus paprastai pasiima bitininkas.

Taigi, iš viso anksčiau minėtiems reikalams suvartojama medaus:

1. Bičių maistui žiemos metu 4,5 kg
2. Bičių maistui vasaros metu 52,5 kg
3. Tranams maitinti vasaros metu   1,2 kg
4. Bitiniams perams penėti 30,0 kg
5. Traniniams perams penėti 0,5 kg
6.  Bitininkui 15,0 kg
  Viso .   .   . 103,7 kg

Bitės per vasarą labai daug dirba.
 
Nors bitės pavasarį, vasarą ir rudenį į darbą gali eiti apie 210 dienų, bet gerų, darbingų dienų, kai jos parneša po kelis kilogramus medaus, būna tiktai apie 20.
Anksčiau buvo sakyta, kad bitės per vasarą surenka apie 104 kg medaus. Bet bitės renka ne medų, o nektarą. 1 kg medaus bitės pagamina vidutiniškai iš 3 kg nektaro. Vadinasi, bitės turėjo parnešti apie 312 kg nektaro. Bičių perams maitinti tenka parsinešti apie 20 kg žiedadulkių ir apie 20 kg vandens. Iš viso per vasarą bitėms tenka parsinešti apie 350 kg įvairių rūšių maisto.
1 kg nektaro ar kitokio maisto surinkti bitė turi išskristi į lauką apie 15 tūkstančių kartų, vadinasi, norint surinkti 312 kg maisto, tenka išlėkti apie puspenkto milijono (4 680 000) kartų.
Kiekvienu išlėkimu nektaro rinkti bitė aplanko apie 125 žiedų. Per visą vasarą vienos šeimos bitės, rinkdamos nektarą arba žiedadulkes, aplankys (4 680 000 X 125 = 585 000 000) apie 600 milijonų žiedų.
Tokį darbą atlieka vidutinio stiprumo bičių šeima, vasarą turinti apie 50 tūkstančių bičių. Stiprios šeimos, turinčios bičių dvigubai daugiau, ir darbų nudirba daugiau. Per vasarą jos aplanko daugiau kaip 1000 milijonų žiedų. Kiekvienas bitės aplankytas žiedas duoda sėklą, uogą arba vaisių.
Pagal prof. E. Canderio apskaičiavimus, bitės, lankydamos augalų žiedus, padidina jų derlių. Derliaus padidėjimo vertė yra vidutiniškai 16 kartų didesnė už surinkto medaus vertę.  

Medus gydomojoje kosmetikoje. Receptai

dr. Algirdas Baltuškevičius

Medus dažnai vartojamas gydomojoje kosmetikoje. Jis minkština sausą odą, apsaugo ją nuo pleiskanų, gerina veido odos mitybą, minkština rankų odą. Šiam tikslui naudojami medaus kremai ir medaus kaukės. Jos dedamos ant veido 20-čiai min., prieš tai nuplovus veidą ramunėlių vandeniu. Po to veidas nušluostomas vatos tamponu ir nuplaunamas šiltu minkštu vandeniu.
Rekomenduojami šie medaus kaukių receptai: 1) pieno-medaus kaukė, susidedanti iš vieno valgomojo šaukšto skysto medaus ir vieno desertinio šaukšto pieno;
2) kiaušinio trynio-medaus kaukė, susidedanti iš vieno arbatinio šaukštelio medaus ir glicerino, gerai sumaišyto su vieno kiaušinio tryniu. Veido ir rankų odai minkštinti labai naudingas medaus vanduo (į 0,5 stiklinės šilto virinto vandens įdėti vieną valgomą šaukštą medaus ir gerai išmaišyti).


Kada negalima vartoti medaus?

dr. Algirdas Baltuškevičius

Nors retai, bet gali pasitaikyti nuo medaus alergijos atvejų (idiosinkrazija). Tada medaus vartoti negalima. Atsargiai ir labai mažais kiekiais medų gali vartoti nutukę asmenys, nes, esant lėtai medžiagų apykaitai, meduje esantys angliavandeniai, kaip ir kiti saldumynai, gali virsti riebalais. Negalima medaus perduozuoti, nes dideli medaus kiekiai gali pažeisti kasos funkciją, todėl sergantieji kasos ligomis turi vartoti medaus mažai, o susirgę cukriniu diabetu, gali jo paragauti tik leidus endokrinologui. Negalima medaus vartoti viduriuojant, nes medus skatina žarnyno peristaltiką, laisvina vidurius.

‡ Lithuania on line
Tinklapio autorius Pakeitimai 2011.09.16
AJ Studija - tinklapių kūrimas visiems prieinamomis kainomis ELPAMA - kavos,arbatos,gaiviųjų gėrimų gamybos-pardavimo automatai BITININKO struktūrinis lapas