Medus - maistas ar vaistas

Paties žodžio medus kilmė siejama su bitės pavadinimu: bitė lotyniškai mel; graikiškai - melissa.  Medus sanskritiškai-madhu, lotyniškai mel, prancūziškai - miel, graikiškai - meli, slaviškai - med, miod ir t.t. Tik nedaugelyje kalbų pavadinimas kitoks: vokiškai - Honig., angliškai - honey; švediškai - honning., nyderlandiškai - boning., armėniškai - megra; o totoriškai - bal. Keistoka, kad lietuviškai ir latviškai medaus pavadinimas labai panašus i tolimos šalies Irano pavadinimą modu.  Kaip paties medaus žodžio kilmė, taip ir medaus vartojimo nurodymai mus pasiekė iš senų tautų.Dar didysis graikų gydytojas Hipokratas (377 m.pr.Kr.) nurodė, kad vynas ir medus žmonėms teikia didelę reikšmę.
Iki mūsų laikų natūralus bičių medus buvo vartojamas kaip saldus maistas.  Juk cukraus gamyba atsirado neseniai.  Kartu kaupėsi padavimai ir aprašymai, kaip medų vartoti liaudies medicinoje.  Detaliau, kaip medų vartoti, nurodo gydytojai.  Tačiau nors kelis liaudiškus patarimus, kurių autentiškumas neabejotinas, galima paminėti.
Negausiai 3-4 asmenų šeimai vienos bičių šeimos medaus produkcijos pakanka metams.  Kitą medų galima realizuoti.  Mat žmogui per metus pakanka iki 2 kg medaus.
Medus dažniausiai vartojamas kaip desertas arba gydomasis produktas.  Retieji medaus junginiai, fermentai, vitaminai ir organinės rūgštys teigiamai veikia žmogaus nervus.  Pavyzdžiui, nervingiems, turintiems padidintą skrandžio rūgštingumą, siūloma profilaktiškai tris kartus kasdien 2 val. pries valgį išgerti po du valgomuosius šaukštus medaus.  Jis ištirpinamas šiltame vandenyje, piene ar arbatoje.  Dalis bitininkų vietoj cukraus vartoja medų jau seniai.  Turintiems mažą rūgštingumą medus ištirpinarnas šaltame vandenyje ar kituose skysčiuose ir išgeriamas prieš valgi bent du mėnesius.
Kai kam gali būti prieinamas ženšenio šaknies ir medaus antpilas, kinų vartojamas nuo neatmenamų laikų kaip amžių ilginanti priemonė.
Kai kas namuose augina arbatinį grybą, mėgsta rūgtelėjusi gėrimą. Tyrimai parodė, kad saldinant grybui arbatą (5% cukraus + 5% medaus), kai pusė dedama medaus, joje vitamino C padaugėja iki 7 kartų.
Gydytojas D.Džarvis (1988) nurodė, kad medus padeda užmigti.  Tiems, kurie naktį sunkiai užmiega arba užmigę greitai prabunda, pataria po vakarienės užsigardžiuoti šaukštu medaus.
Seniai žinoma medaus, ypač liepinio, reilkšmė peršalusiems.  Siūlomas receptas kostintiems.  Viena citrina pavirinama 10 min., kol suminkštės odelė.  Sultys išspaudžiamos į stiklinę.  Vietoj citrinos tinka toks pat kiekis obuolinio acto. lpylus du valgomuosius šaukstus glicerino, išmaišoma  iki stiklinės viršaus pripilama skysto medaus, išmaišoma. Kostint silpnai, prieš naktį rekomenduojama arbatinis šaukštelis mišinio.  Jei kosulys stipresnis, dozės gali būti didinamos.  Siūloma gydomoji priemonė naudinga tiems, kuriems kitos nepadeda.  Nurodytas mišinys nesukelia alergijos, jį gali vartoti ir maži.
Prieš lydant meduotus vaško dangtelius nuo medaus narvelių, pirmiausia reikia juos kramtyti kaip kramtomąją gumą, žinoma, vaško neišspjauti, o surinkti.  Seilės tirpina aktyviąsias vaško medžiagas, gerėja dantys, o svarbiausia - kramtomas vaškas su medumi profilaktiškai veikia kyėpavimo takus.  Gydytojai teigia, kad jaunuoliai, iki 16 metų kramtę medų su koriais, praktiškai neserga sloga ar kitais višutinių kvėpavimo takų susirgimais.  Todėl pradedančiam patartina įsigyti keletą sekcijinių rėmelių koriniam medui pasigaminti. Į magazino rėmą telpa keturios sekcijos.  Iš pradžių jos pripildomos dirbtinių korių, sumontuojamos ir dedamos i magaziną.
Neturint sekcijinių rėmelių, galima naudoti ir tamsius korius.  Mūsų protėviai valgė meddų su koriais ir duonele.  Galbūt ir su perais, dėl to ilgai išgyvendavo su sveikais dantimis.

MEDUS

Prof. Jonas Kriščiūnas

Tikras bičių medus yra saldi medžiaga, kurią bitės pagamina iš žieduose esančio nektaro. Šitą medžiagą bitės surenka, pakeičia savo viduriuose ir supila į korius. Čia ji subręsta ir virsta tikru bičių medumi. Iš kitių šaltinių bičių paimta saldi medžiaga nėra tikras bičių medus. Pvz., bitės iš cukraus sirupo pagamina medų, ir šis medus, kaip maistas, joms yra labai geras. Bet tai nėra tikras medus. Jis laikomas netikru, arba falsifikuotu medumi.
NEKTARAS
Bitės medų gamina iš n e k t a r o. Nektaras - tai cukringas skystis, kuri išskiria augalai žydėjimo metu žieduose . Nektaras randamas augalų žiedų nektarjnėse. Kai kurie augalai nektarines turi ir ne žieduose, pvz., vikių nektarinės yra lapų pažastyse ant prielapių , trešnės - ant lapų kotelių. Išsisunkusį į paviršių nektarą bites nulaižo, nuryja į medaus pūslę ir parneša namo.
Vieni augalai nektaro daugiau pagamina, kiti mažiau. Vienų nektaras esti skystesnis, kitų, - tirštesnis, Nektare randama vandens vidutiniškai apie 50 %. Lietingu metu kai kurių augalų nektaras labai praskysta. Pvz., rūtų žieduose lietingu metu nektaras turi apie 99% vandens. Aplamai, nektaro, kuriame vandens daugiau kaip 95%, bites neima. Sausrų metu karštame klimate nektaras tiek sutirštėja, kad jis jau žieduose pradeda cuk ruotis (kristalizuotis). Labai tirštą nektarq (mažiau kaip 20% vandens) bites taip pat nenoromis ima, nes sunku jį nulaižyti. Geriausiai bitėms patinka vidutinio skystumo nektaras (44 vandens).
Svarbiausioji nektaro dalis yra c u k r u s. Nektare randama 3 rūšių cukraus: 1) sacharozės, 2) dekstrozės, 3) levulozės. Daugiausia randama sacharozės, arba švendrinio cukraus. Ne visų augalų nektaras vienodos sudėties. Kai kurių augalų žieduose, pvz., kaštano, randama vien tik sacharozė, rapso žieduose randama vien tiktai dekstrozė (vynuogių cukrus), bet daugumos augalų nektare esti visų trijų rūšių cukraus.
Veikiant sacharozę fermentui invertazei, ji suskyla į d e k s t r o z ę (vynuogių cukrų, arba gliukozę) ir l e v u l o z ę (vaisių cukrų, arba fruktozę). Tai atsitinka, kai bite nektarą įtraukia i medaus skilvelį. Po kurio laiko beveik visa sacharozė suskyla ir meduje jos lieka visai maža, vien tik vyguogių ir vaisių cukrus.
Nektare dar randama nedideli kiekiai ir kitų medžiagų. Pavyzdžiui, d e k s t r i n o medžiaga, panaši į krakmolą, vandenyje netirpstanti; m e l i t o z ė s - bičių nesuvirškinamas cukrus; m a n i t o - saldi spirito rūšis.
Koks skirtumas tarp nektaro ir medaus, matyti iš baltųjų dobilų nektaro ir medaus sudėties.
 

  Baltųjų dobilų nektaro ir medaus sudėtis (procentais)

Šis pavyzdys rodo, kad medus turi mažiau vandens ir daugiau cukraus, didesnė dalis sacharozės meduje yra virtusi vynuogių ir vaisių cukrumi.
Kaip iš nektaro bites pagamina medų? Apie tai jau buvo trumpaisakyta, kalbant apie bites virškinamąjį traktą ir maisto virškinimą.
Nektaras, patekęs į burną, sumaišomas su seilėmis. Seilėse esąs fermentas invertazė nektaro švendrių cukrų (sacharozę) suskaldo į vynuogių (gliukozę) ir vaisių (fruktozę) cukrų. Vynuogių ir vaisių cukraus esti jau ir nektare. Be cukraus pasikeitimų maistą veikiant seilių fermentais, vyksta ir kai kurių kitų pakitimų.
Medaus skonis ir kvapas priklauso nuo augalų žiedų kvapo, iš kurių paimtas nektaras. Taip pat jis priklauso nuo bičių vaško ir kitų kvapų, kurie yra avilyje.
Medaus spalva (šviesesnė ar tamsesnė) priklauso nuo geležies ir kai kurių cheminių junginių nektare. Nektaras dažniausiai bespalvis, kaip vanduo, bet juo daugiau nektare yra geležies, juo medus būva tamsesnis; tamsesnis esti nektaras ir nuo įvairių medaus priemaišų. Nektaras dažniausiai esti skystas (apie 50 % vandens). Bites jį sutirština. Spėjama, kad šis procesas atliekamas bites viduriuose. Bitė įtraukia nektarą į medaus pūslę. Iš nektaro vanduo pro medaus pūslės sieneles sunkiasi į bites kūną, ir kvėpavimo organai jį išskiria laukan. Jau nešdama nektarą iš lauko namo, bite daug vandens išgarina.
Šviežią skystą medų bites tik po truputį supilsto į akeles, kad geriau iš jo galėtų garuoti vanduo. Naktimis bites avilį vėdina, tai yra jvaro sauso oro, o išvaro laukan drėgną orą, kad vanduo iš medaus smarkiau garuotų. Be to, bites medų kiloja iš vienos korio akelės į kitą. Norėdamos perkelti, medų jos įtrakia į medaus pūslę ir tuo būdu iš medaus vėl dalis vandens ištraukiama ir išgarinama pro kvėpavimo organus. Norėdamos greičiau išgarinti vandenį, gražiomis dienomis bites su medumi net oran išlekia palakstyti.
Kiti mokslininkai sako, kad vandeniui išgarinti bitė prisitraukia pilną pūslę medaus, ramiai avilyje ant korio atsitupia, atryja mažą lašelį medaus ir burnoje ant liežuvio šaknies jį varto. Kai iš to lašelio vanduo išgaruoja, medus sutirštėja, bite j} nuryja, o atryja naują lašelį. Tokiu būdu sutirština visą papat- medų, supila ) akelę ir paima naują nektarą. Bitė, pildama medų į akeles nepila tiesiai, bet tepa ant sienelių. Medus, sienelėmis plonu sluoksniu tekėdamas j akelės dugną, taip pat netenka daug vandens.
Nektaro sutirštinimas yra didelis darbas. Manoma, kad 10 kg nektaro sutirštinti bites maistui sunaudoja apie 2-4 kg to paties nektaro.
Medui pakankamai sutirštėjus, jo pripilamos pilnos akelės ir uždengiamos vaško dangteliu. Kai kurie bitininkai teigia, kad prieš uždengdamos akeles, bites j medrų įleidžia geluonies nuodų (skruzdžių rūgšties). Bet dabar mokslininkai jau ištyrė, kad nuodų į medų bites neįleidžia.
Pakankamai sutirštėjęs, uždengtas medus vadinamas subrendusiu medumi. Toks medus sausoje vietoje gali ilgai stovėti atviras ir nerūgsta. Nesubrendęs, skystas medus gana greitai rūgsta.
Bites koriuose medų uždengia vaškiniu dangteliu, kad medun neprisigertų oro drėgmės, nepraskystų ir žiemą nerūgtų. Vasarą avilyje medus nerūgsta, nes bitės jį greitai sutirština. Žiemą bites medaus negali tirštinti, jis prisitraukia drėgmės, praskysta ir rūgsta. Todėl rudenį bitėms cukraus sirupą reikia supenėti gana anksti (ligi rugsėjo 15 d.), kad bitės, kol dar šilta, spėtų jį sutirštinti ir uždengti. Pastebėta, kad ir medaus vaškiniai dangteliai šiek tiek praleidžia orą, nes drėgnoje vietoje medus koriuose prisitraukia drėgmės ir pradeda sunktis pro korio dangtelius.
 

Medus - bičių surinkti ir perdirbti produktai

 Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba
http://www.vet.lt/lt/pages/view/?id=334&PHPSESSID=611ec0b510a8eccc371f73323a7f1ee7

Medaus klasifikacija
Medus yra skirstomas į :  Natūralų ir dirbtiną medų
Natūralus bičių medus- tai bičių surinktas ir perdirbtas augalų nektaras bei lipčius. Bitės renka nektarą ir lipčių, juos perdirba ir  kartu  primaišo specifinių bitinių medžiagų. Taigi medus yra gyvūninės ir augalinės kilmės produktas. Pagrindinė medaus žaliava yra žydinčių augalų žiedų nektaras. Lipčius yra saldus skystis, kuris sausu ir karštu oru išsiskiria ant lapų arba kitų žalių augalo dalių lašų pavidalu.
Dirbtinis medus yra gaminamas iš cukraus pridedant natūralaus medaus ir medaus esencijos. Dirbtinis medus yra gaminamas vadovaujantis Lietuvos standartu LST 705 Dirbtinis medus. Bendrieji reikalavimai

Natūralus medus skirstomas pagal botaninę kilmę į 
žiedų medų, lipčiaus medų ir mišrų medų.

Žiedų medus- medus gautas iš augalų nektaro.
Žiedų medus skirstomas į :
monoflorinis-vienarūšis medus, kai  bitės suneša medų iš vienos rūšies augalų žiedų nektaro. Pvz: liepų medus, grikių medus, dobilų medus ir kt.
poliflorinis-daugiarūšis, kai bitės suneša medų  iš įvairių pievų žydinčių augalų, miško ir vaismedžių žiedų nektaro.

Lipčiaus medus – medus gautas iš augalus mintančių vabzdžių (Hemiptera) išskyrų, likusių ant augalų gyvųjų dalių arba iš augalų gyvųjų dalių.

Natūralus medus pagal gamybos ir pateikimo būdą skirstomas į :
korinį medų- tai bičių medus, sukauptas šviežiai pasiūtų be perų korių arba tik iš bičių vaško pagamintų plonų dirbtinių korių akelėse ir parduodamas užakuotas visame koryje ar tokių korių sekcijose.
medų su korio gabaliukais, -tai medus, kuriame yra vienas ar keli gabalai korinio medaus.

Varvintas medus- medus gautas varvinat be perų atakuotus korius.

Išsuktas medus- medus, gautas centrifuguojant be perų atakuotus korius.

Išspaustas medus- medus gautas presuojant korius be perų, naudojant nuosaikų kaitinimą, neviršijantį 45°C, arba be kaitinimo.

Filtruotas medus- medus, gautas filtru pašalinus neorganines priemaišas tokiu būdu, kad pasišalintų ir didelė dalis žiedadulkių.

Konditerinis medus- medus, kuris tinka pramoniniam naudojimui arba yra kaip sudedamoji dalis kituose maisto produktuose ir gali turėti pašalinį skonį ar kvapą arba gali būti pradėjęs fermentuotis arba būti perkaitintas.

Medaus orgonoleptinės savybės 

Spalva
Medaus spalvinė gama gana plati. Medus gali būti nuo skaidrios bespalvės iki tamsiai rudos spalvos su įvairiais atspalviais. Bespalvis medus būna surinktas iš baltųjų akacijų, aviečių, dobilų, barkūno žiedų. Šviesiai geltonos spalvos-liepų, liucernų, garstyčių žiedų. Gintarinės spalvos iš saulėgrąžų, gluosnių, agurkų žiedų. Tamsiai geltonos spalvos iš grikių, viržių, kaštonų, tabako, miško augalų žiedų. O tamsios spalvos medus,tai lipčiaus medus, citrusinių augalų ir vyšnių žiedų.  Medaus spalva taip pat priklauso nuo  metų laiko, bičių rūšies, korių senumo. Kristalizuodamas medus šviesėja, o laikomas aukštoje temperatūroje tamsėja.

Kvapas
Medaus kvapas arba aromatas priklauso nuo jame esančių eterinių aliejų. Kiekvienos medaus rūšies specifinį kvapą nulemia žiedų nektaras, laikymo sąlygos, meduje esančių priemaišos. Kvapas silpsta kai medus pradeda rūgti, yra kaitinamas, ilgai laikomas. Lipčiaus medus kvapo neturi. Iš aromatinių junginių galima nustatyti medaus kilmę.  Labai geras aromatas yra liepų, aviečių akacijų ir kt. augalų žiedų medaus.

Skonis
Visų bičių medaus rūšių skonis maloniai saldus su silpnu rūgštumo prieskoniu, kuris priklauso nuo botaninės kilmės. Kartoką prieskonį gali turėti lipčiaus, kaštonų, gluosnių ir tabako medus.

Konsistencija
Medaus konsistencija priklauso nuo medaus cheminės sudėties, laikymo trukmės, laikymo sąlygų, kristalizacijos laipsnio. Šviežias  4-10 savaičių medus yra skystas (gautas centrifugavimo būdu). Vėliau prasideda kristalizacijos procesas, medaus klampumas padidėja. Medaus kristalizacija-natūralus procesas ir medaus kokybė nuo to nepablogėja.

Medaus ydos
Organoleptiškai nustatomos medaus ydos yra: surūgęs medus- tai rūgštoko skonio ir aromato medus, kuris vykstant rūgimo procesui skystėja, pučiasi ir putoja, masėje atsiranda burbuliukų, paviršiuje putų. Dažniausiai rūgsta nesubrendęs medus. Tokio medaus tiekti į rinką negalima. Kartus ir nebūdingo skonio medus- tai iš tam tikrų augalų suneštas medus (lipčiaus, kaštonų, gluosnių ir tabako) ir falsifikuotas medus. Medus su pašaliniu kvapu dažniausiai gaunamas naudojant netinkamą tarą.
Bitininkystės produktai vartojami sveikatos būklei pagerinti bendrai nusilpus organizmui. Jie mažina cholesterino kiekį kraujyje, plečia vainikines kraujagysles ir gerina koronarinę kraujo apytaką. Medumi gydomasi ir sergant kai kuriomis skrandžio bei žarnyno ligomis, nes jis skatina gyti gleivinę. Medaus kompresais ir vonelėmis gydomos žaizdos, sunkiai gyjančios opos. Viršutinių kvėpavimo takų ligoms, ypač bronchitui, gydyti tinka pikio tirpalai arba medaus ir pikio mišiniai. Virškinamojo trakto ligoms gydyti daugiausiai vartojamos žiedadulkės, duonelė arba jų mišiniai su medumi. Prostatos ligų profilaktikai efektyviausios žiedadulkės arba jų mišiniai su medumi ir pikiu.

Liaudies medicinos atstovai tvirtina, kad geriausiai nuo nemigos padeda medus.
Suaugęs žmogus per dieną gali suvalgyti 60-90 gramų medaus. Bitininkystės produktus reikia vartoti 1-3 mėnesių periodais, o medų vietoj cukraus galima vartoti visą laiką, žinoma, nepadauginant.

Šviežias natūralus medus skystas būna ne daugiau kaip 3 mėnesius, po to susikristalizuoja. Per vieną minutę įkaitinto iki +75º C ir aukštesnės temperatūros medaus antibiotinis veikimas staigiai sumažėja, pakinta ir maistinė vertė. Dažnai medus suskystinamas ne todėl, kad jį būtų galima lengviau išpilstyti į indus, bet tam, kad būtų panaikintas jau prasidėjęs rūgimo procesas.

Šviežią medų geriausia išpilstyti į švarius, sausus  stiklainius ir sandariai uždaryti plastmasiniais ar metaliniais dangteliais, kad neišgaruotų aromatinės medžiagos ir medus iš aplinkos neprisigertų drėgmės. Negalima medaus laikyti cinko, vario, švino arba iš šių metalų lydinių pagamintuose induose, nes, veikiant meduje esančioms rūgštims, susidaro cheminiai junginiai, nuo kurių galima apsinuodyti. Negalima medaus laikyti ir geležiniuose induose, nes dėl korozijos  medus įgauna nemalonų skonį ir kvapą.  Medų reikia laikyti tamsioje, vėsioje (iki +10ºC temperatūros) patalpoje arba šaldytuve. Jo negalima laikyti šviesoje, ant palangės ar stalo, kur kaitina saulė.

Medaus sudėtis

dr. Algirdas Baltuškevičius

Meduje yra apie 19 proc. vandens ir 81 proc. sausų medžiagų. Daugiausia medus turi angliavandenių. Didžiausią angliavandenių dalį sudaro gliukozė, jos meduje yra apie 34 proc., ir fruktozė (apie 40 proc.). Meduje yra 1,5-5 proc. sacharozės, 5-10 proc. melitozės ir apie 20 proc. kitų sudėtingų cukrų. Meduje invertuotų cukrų, t.y. gliukozės ir fruktozės kiekis priklauso nuo to, iš kokių augalų surinktas medus.
Pavyzdžiui, grikių meduje invertuoto cukraus yra apie 71,4 proc., viržių - 73,8 proc., liepų - 74,7 proc. Cukraus kiekiui turi įtakos dirva ir klimato sąlygos bei žiedų amžius. Į žydėjimo pabaigą cukraus kiekis žieduose mažėja. Nustatyta, kad svarbiausius medaus angliavandenius - gliukozę ir fruktozę -žmogaus organizmas daug geriau pasisavina negu sacharozę ir kitus cukrus. Gliukozė iš virškinamojo trakto patenka tiesiai į kraują, o fruktozė virsta gliukoze. Šie angliavandeniai, patekę į žmogaus organizmo audinius, tampa pagrindiniu energijos šaltiniu.
Meduje yra žmogaus organizmui reikalingų mineralinių medžiagų: geležies, kalio, kalcio, magnio, natrio, vitaminų B_I; B₂, B_fi, C, PP ir pantoteno rūgšties.
Vitaminų kiekis yra per mažas, kad galėtų patenkinti žmogaus organizmo poreikius. Tą patį galima pasakyti ir apie azotines medžiagas. Jų meduje yra tik apie 0,3 proc. Iš
aminorūgščių meduje yra tik fenilalanino ir prolino, o kitų tik pėdsakai. Taigi medus iš esmės nėra nei mineralinių medžiagų, nei vitaminų, nei baltymų šaltinis. Medus visų pirma yra gana didelio kaloringumo angliavandenių šaltinis. Be to meduje yra fermentų, fitoncidų, kai kurių hormonų, baktericidinių ir aromatinių medžiagų.

MEDAUS VARTOJIMAS

Sveikatai stiprinti reikia naudoti tik natūralų kokybišką medų.Jis turi būti reikiamos konsistencijos,gero skonio,be pašalinių kvapų. Patartina suvartoti 50 -100 g medaus per parą ,šį kiekį suvalgant per 3 -4 kartus.Geriausia medų ištirpinti šiltame virintame vandenyje, tuomet organizmas lengviau jį įsisavina.Medus vartojamas viršutinių kvėpavimo takų uždegimo atvejais kaip priešbakterinė ir kosulį mažinanti priemonė,geriant su šilta arbata kartu su kitais vaistais.Medus legvina kitų vaistų įsisavinimą,švelnina jų šalutinį poveikį.  Medus sumažina skrandžio sulčių rūgštingumą. Vartojama 1,5-2 val. po valgio.Medus ištirpinamas šiltame vandenyje.Iš pradžių geriama 40-50 gr. per dieną,po to iki 100 gr. Kai skrandžio sultyse rūgšties trūksta, tuomet medus valgomas užgeriant šaltu vandeniu 10 min. prieš valgį.Medaus duodama sergant skrandžio opalige valandą prieš valgį.Gydymas trunka iki kelių mėnesių.Medaus tirpalas ypač tinka senyvo amžiaus žmonėms žarnyno peristaltikai suaktyvinti turint polinkį viduriams užkietėti.Be to medus gerina kepenų funkciją,skatina tulžies nutekėjimą.Tai padeda įveikti lėtines kepenų ligas.Vakare išgertas medaus tirpalas nerviškai jautriems žmonėms pagerina miegą. Duodant medaus tirpalo mažiems vaikams, jie sparčiau auga,geriau virškinamas maistas, jie tampa atsparesni infekcinėms ligoms.

Medaus gydomosios savybės. Receptai

dr. Algirdas Baltuškevičius

Meduje esančios lakiosios medžiagos - fitoncidai pasižymi baktericidinėmis savybėmis, t.y. naikina kai kurias bakterijas ir grybelius. Nuo esančių meduje fitoncidų ir kai kurių fermentų priklauso medaus konservuojančios savybės. Tai jau buvo žinoma gilioje senovėje. Gydymo ir profilaktikos tikslams reikia vartoti kokybišką, šviežią arba gerai išlaikytą medų. Jis turi gražiai atrodyti, būti gerai įpakuotas, reikiamos konsistencijos, gero skonio, kvapo, neturėti pašalinių kvapų. Natūralus medus - tai bičių perdirbtas žiedų surinktas nektaras, kuris yra suneštas į avilį, supiltas į korius ir užakiuotas. Medus laikomas subrendusiu tik tada, kai jis yra už-akiuotas. Kvėpavimo ir virškinamojo trakto ligoms gydyti galima vartoti ir korių medų, duodant jį gabaliukais kramtyti, čiulpti, o likusį vašką išspjauti. Tokiu būdu žmogaus organizmas be medaus gaus daugiau lakiųjų aromatinių medžiagų, šiek tiek šviežių žiedadulkių, pikio bei vaško priemaišų. Šios medžiagos vaidina svarbų vaidmenį minėtų susirgimų profilaktikai ir ankstyvoms ligos stadijoms gydyti. Profilaktiškai reikėtų suvalgyti per dieną apie 100 g gryno medaus ar su koriais. Šią dozę patartina suvartoti per 3 ar 4 kartus. Geriausia gryną medų ištirpinti šiltame virintame vandenyje arba arbatoje. Ištirpintas medus geriau įsisavinamas. Pavartojus medų 1-2 mėnesius, reikia padaryti pertrauką.
Medus vartojamas viršutinių kvėpavimo takų uždegimams (faringitui, laringitui, sinusitui, tracheitui, ūmiam bronchitui) gydyti. Medus veikia kaip priešbakterinė kosulį mažinanti priemonė. Jis geriamas su šiltu pienu, arbata, esant reikalui, galima vartoti kartu ir medikamentus. Sergant lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis, iš jų ir bronchine astma, 10-20 proc. medaus tirpalą kartu su nedideliu kiekiu spiritinio pikio tirpalu galima vartoti inhaliacijoms. Bet tai atliekama tik poliklinikoje, fizioterapijos kabinete, naudojant specialius inhaliatorius.
Medus teigiamai veikia širdies raumenį ir daugeliu atveju jis gali pakeisti gliukozės tirpalą, leidžiamą į veną. Jis sugeba praplėsti širdies kraujagysles, sergant stenokardija. Praplečia ir kitas kraujagysles, mažindamas kraujo spaudimą, sergant arterine hipertenzija. Medus mažina kraujospūdį inkstų ligų ir nėštumo metu atsiradusiai hipertonijai. Šiam tikslui rekomenduojama vartoti 3 arbatinius šaukštelius medaus, ištirpintus šiltame virintame vandenyje, ir išgerti po valgio 3 kartus per dieną. Gydymo kursas - 3-4 savaitės. Suvartotas medus ne tik mažina kraujospūdį, bet gerina bendrą savijautą ir miegą.
Aterosklerozės sukeltai hipertonijai gydyti rekomenduojama vartoti šį medaus ir kitų priedų mišinį: vieną citriną užpilti karštu vandeniu ir palaikyti 2-3 min., po to citriną su žieve sutarkuoti, į gautą tyrelę įdėti 6 smulkiai supjaustyto vidutinio dydžio česnako skilteles, 3 šaukštus medaus, įpilti 0,5 litro šalto virinto vandens. Viską gerai išmaišyti ir palaikyti 3 paras vėsioje vietoje, kol susidarys nuosėdos, nuosėdas nukošti. Gautą skystį vartoti po l valgomą šaukštą 3 kartus per dieną 30 min. prieš valgį. Gydymo kursas - 1-2 mėnesiai.
Hipertonijai gydyti efektyvus ir toks mišinys: paimti po vieną stiklinę morkų ir krienų sulčių bei vieną stiklinę medaus. Viską gerai sumaišyti, įpilant vienos citrinos sultis. Vartoti po vieną arbatinį šaukštelį l val. prieš valgį. Gydymą tęsti 1-2 mėnesius.tas stenokardijai gydyti: paimti 100 g šviežių alijošiaus sulčių, 300 g medaus, 500 g smulkiai supjaustytų graikiškų riešutų ir 1-2 citrinų sultis. Viską gerai sumaišyti ir vartoti po l valgomą šaukštą 3 kartus per dieną 30 min. prieš valgį.
Medumi gydomos virškinamojo trakto ligos - gastritas, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė, vidurių užkietėjimas.
Medaus tirpalu galima reguliuoti skrandžio sulčių rūgštingumą ir atstatyti pažeistą skrandžio gleivinę. Esant padidėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui, ištirpinti l valgomą šaukštą medaus stiklinėje šilto (40-50°C) virinto vandens. Tirpalą išgerti greitai 1,5-2 val. prieš valgį. Esant sumažėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui, tokį pat medaus kiekį reikia ištirpinti kambario temperatūros (apie 20°C) stiklinėje virinto vandens. Tirpalą gerti lėtai 5 min. prieš valgį. Gydymo kursą tęsti nuo 3-4 savaičių iki dviejų mėnesių. Šiuo atveju medus veiks ne tik kaip gydomoji, bet ir kaip dietinė priemonė. Norint pagerinti peristaltiką, esant užkietėjusiems viduriams, kai skrandžio sulčių rūgštingumas yra normalus, medaus tirpalas geriamas po valgio.
Medus yra efektyvus, gydant ūminį ir lėtinį kepenų uždegimus. Šiuo atveju medus didina glikogeno rezervus kepenyse, gerina kepenų fukciją, skatina tulžies nutekėjimą. Vakare išgertas medaus tirpalas gerina miegą ir tinka vartoti nerviškai jautriems asmenims, ypač nemigos metu. Sergant širdies ar klimakterine neuroze, geras efektas būna vartojant medaus vonias. Į šilto vandens vonią reikia įdėti 200 g medaus, gerai išmaišyti ir vonioje išbūti 20-30 min. Medaus vonios veikia raminančiai nervų sistemą, stiprina organizmą, gerina miegą.
Medų kaip antibakterinę priemonę galima užtepti, gydant pūliuojančias žaizdas ir odos nudegimus. Medaus tamponai vartojami ginekologijoje, gydant trichomoninį kolpitą, lėtinius gimdos ir jos priedų uždegimus. Procedūras gali skirti ir jas kontroliuoti tik gydytojas ginekologas.Medaus tirpalu skalaujant burną, gydomi burnos ertmės gleivinės uždegimai. Medumi gydomos ankstyvos kataraktos formos, ragenos žaizdos bei konjunktyvitas. Šias procedūras gali skirti tik gydytojas okulistas. Jau sukurtas iš medaus vaistinis preparatas, pavadintas Oftalmeliu.
Svarbų vaidmenį medus vaidina, gydant vaikų ligas. Tiek kūdikiai, tiek ir vyresnio amžiaus vaikai, skiriant jiems medų, sparčiau auga, geriau vystosi ne tik fiziškai, bet ir protiškai, sustiprėja jų kraujas (išnyksta mažakraujystės simptomai), geriau virškinamas maistas, pašalinami virškinamojo trakto sutrikimai (dispepsijos grėsmė).
Nusilpusiems vaikams, ypač po persirgtų infekcinių ligų, rekomenduojamas šis receptas: paimti po 100 g medaus, grietinėlės, žąsies taukų ir 100 g kakao miltelių, įpilti 15 g šviežio alijošiaus sulčių, viską gerai sumaišyti ir duoti gerti po vieną valgomą šaukštą 2 kartus per dieną, užgeriant stikline virinto šilto pieno. Taip gydomi vyresnio amžiaus vaikai.

Medaus paruošimas

 Natūralus medus - tai bičių surinktas ir perdirbtas nektaras bei lipčius. Pagal kilmę būna vienarūšis (monoflorinis) - blindžių, grikių, liepų ir daugiarūšis (poliflorinis) - sodų, pievų, miškų. Žmogui vertingesni yra daugiarūšiai, ypač spygliuočių lipčiniai medūs. Juose daugiau retesnių junginių.
Kiekviena natfiralaus medaus rūšis turi specifinį kvapą tų augalų, iš kurių surinktas nektaras. Medus turi aitroką skonį. Jo spalva - nuo šviesiai geltonos iki tamsiai rudos - dažniausiai priklauso nuo geležies junginių ir metų.  Respublikoje vyrauja gintarinės spalvos medus.
Natūralaus bičių medaus orientacinė charakteristika:
vandeningumas - ne daugiau kaip 21,0%;
invertuotų cukrų suma - ne mažiau kaip 79,0%;
leidžiama sacharozės iki 7,0%;
pelenų - 0,1 g/kg;
gyvybingumo rodiklis - diastazė - ne mažesnė kaip 5;
mastė(esant 20'C ir 20% vandeningumui - 1,42.
Subrendusi medų, tai yra turintį apie 20% vandens, bitės uždengia korių narveliuose. Skystas išsilaiko per žiemą ir ilgiau. Sukti tinka koriai, kuriuose bent du trečdaliai akelių uždengta. Nedengtas medus rūgsta, naudotinas greičiau.
Geriausia išsukti šiltą medų, tai yra tik ką išėmus iš avilių.  Prieš sukimą korių narveliai atidengiami šukomis,  peiliais ar kitokiais įrankiais.

Šakutės	Peiliai	Elektrinis peilis	El. gremžtukas

  Atidengiamą korį reikia patogiai pasidėti.  Patyrę bitininkai tam turi specialius stalus. Pradedančiajam labai nesunku pasigaminti bent stovelį.  Koriams nešiotii reikalinga bet kokios konstrukcijos dėžutė .  Jos gale įrengus lakutę, o dugne įmontavus bitinę tvorelę, dėžutė pasidaro universali - darbo, spietinė ir koštuvas bitėms.

Atakiavimo dubuo	Atakiavimo stalas	Rankinis medsukis	Elektrinis medsukis

Medus iš korių išsukamas įvairių konstrukcijų medsukiais . Prieš darbą jį reikia išplauti kaip ir kitas priemones, naudotinas medui. .Medus ir bitės mėsta švarą.  Plaunama karštu sodos tirpalu ir džiovinama saulėje.  Patalpa turi būti šviesi, be pašalinių kvapų ir sandari, kad į ją nepatektų bitės.  Patartina lango viduje įmontuoti bičių surinktuvą.  Bitės stiklu lipa į viršų, pro išleistuvės elastingų juostelių vartelius  išlenda, o sugrižti negali, nes juostelės susispaudžia.  Galimas ir kitoks įrenginys, reikia pasižvalgyti pas patyrusius bitininkus.
Medaus rėmai surūšiuojami pagal svorį, kad medsukyje priešpriešais patektų panašaus svorio: sukant mažiau vibruoja medusukis.  Rėmai, atidengus korius, statomi į medsukį taip, kad apatinė rėmo dalis būtų nukreipta sukimosi kryptimi.  Taip įstačius, mažiau žalojamas korys, truputi geriau teka medus.  Medsukio rankena sukama lėtai, kol iš narveliq išteka didesnė medaus dalis.  Po to rėmai iškeliami, apverčiami kita puse ir vėl sukama. Medsukiuose su pasukamom kasetėm rėmų iškelti nereikia, jie apsukami su kasetėmis, kaip įrengta.  Dabar medsukis sukamas greitai, iki 300 kartų per minutę kasečių apsisukimų, kad ištekėtų visas medus.  Po to gražinama pirmoji korio pusė, ir baigiama sukti taip pat greitai.  Tiesa, lėčiau reikia sukti šviesius, neseniai pasiųtus korius.
Medus teka į pastatytą indą pro koštuvą.  Geriausia iš karto leisti į tą indą, kuriame numatoma medų laikyti.
Po 1-2 dienų į paviršių iškyla smulkūs vaškynėliai, kurie nugriebiami ir naudojami kramtymui.  Medus sandariai uždaromas.
Geriausia tara - stiklinė.  Didesniems kiekiams gali būti naudojami bidonai, pagaminti iš nikeliuoto arba baltos skardos aliuminio, nesmalingo medžio kubilėliai, molinės puodynės, specialūs plastmasiniai indeliai.  Laikyti medų reikia sausoje, švarioje, vėsioje patalpoje.  Joje negaii būti pašalinių (benzino, žibalo) kvapų.  Medus greitai sugeria kvapus ir garus.
Susikristalizavusį išsuktą medų lengviau laikyti ir transportuoti.  Todėl kristalizavimasis - normalus ir pageidautinas reiškinys. Į mažus indelius medus fasuojamas, kol skystas.  Juo daugiau meduje gliukozės, tuo greičiau jis kristalizuojasi.  Kristalizacijos greitis priklauso nuo to, kiek yra pirminių kristalų - kuo jų daugiau, tuo greičiau kristalizuojasi.  Išsukto medaus kristalizavimąsi greitina gerai sutrintas senas (susicukravęs) medus - dedama po gramą kilogramui išsukto medaus. Įdėjus kristalų, medus gerai permaigomas.  Vientisa kristalizacija rodo, kad medus geras, subrendęs.  Susikristalizavęs, gerai uždarytas medus kokybės nepraranda daugelį metų.