Plačiau apie
medų -
http://bitininkas.lt/lt/?page_id=464
Kadaise gydytojas N.Joirigas (1966) pateikė didelės ukrainiečių bitininkų grupės
apklausos duomenis. Atsakymuose išaiškėjo, kad 71,3% ilgą laką dirbusių
prie bičių nesikreipė į gydytojus. Iš apklaustųjų 6% bitininkų, pradėjusių
dirbti bitynuose, visiškai pasveiko nuo reumatinių negalavimų. Jų tarpe buvo ir
ilgaamžių bitininkų. Bitės laikomos gamtos žalumos prieglobstyje. Oras
švarus, praturtintas džiovinamų žiedadulkių kvapų. Nes vasarą avilys tarsi
žiedadulkių džiovykla. Jeigu bitininkas dar augina vieną kitą dekoratyvį,
nektaringą ar vaistingą augalą, oras dar labiau praturtėja, tiesiog persisunkia
fitoncidais, kuriuos galima pavadinti atmosferos vitaminais. Gražiausią
pusmetį bitininkas turi galimybe, kvėpuoti aromatizuotu liedų, medaus bei
žiedadulkių oru. Darbas prie bičių, jų skraidymas, garsal, aplinka na, ir
reti įgėlimai ramina nervus. Todėl jautresniems žmonėms geriausias kurortas -
bitynas.
Medus, kaip ir kiti bičių produktai, jau nuo seniausių laikų buvo vartojamas
liaudies medicinoje ir maistui. Medumi buvo gydomos gerklės ligos, kosulys,
votys, dezinfekuojamos žaizdos. Kinų senovės farmakopėjoje rašoma, kad medus
teigiamai veikia žmogaus organizmą, jis gali slopinti skausmą, malšinti
troškulį, pratęsti aktyvų žmogaus gyvenimą. Dar prieš 2400 metus senovės
gydytojas Hipokratas rašė apie šlapimą varančias ir atsikosėjimą skatinančias
medaus savybes, o Galenas teigė, kad medus gerina virškinimą. Indijoje nuo seno
medus buvo vartojamas vaisiams konservuoti, kulinarijos gaminiams saldinti.
Graikai tikėjo, kad medus gali prailginti žmogaus gyvenimą, teikti žvalumo ir
sveikatos. Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje tada, kai dar nežinota kitų
alkoholinių gėrimų, buvo vartojamas iš medaus pagamintas gėrimas - midus, kurį
ir karaliai mėgdavo gerti.
Pirmykštis žmogus bičių medų iškopdavo iš medžių drevių ir uolų plyšių. Vėliau,
vystantis civilizacijai, atsirado bitininkystė kaip atskira žemės ūkio šaka,
ištobulėjo medaus gamyba. Medų imta vartoti ne tik maistui, vaistams, bet ir
kosmetikai.
Medus - maistas ar vaistas
Paties žodžio medus
kilmė siejama su bitės pavadinimu: bitė lotyniškai mel; graikiškai - melissa.
Medus sanskritiškai-madhu, lotyniškai mel, prancūziškai - miel, graikiškai -
meli, slaviškai - med, miod ir t.t. Tik nedaugelyje kalbų pavadinimas
kitoks: vokiškai - Honig., angliškai - honey; švediškai -
honning., nyderlandiškai - boning., armėniškai - megra; o totoriškai -
bal. Keistoka, kad lietuviškai ir latviškai medaus pavadinimas labai panašus i
tolimos šalies Irano pavadinimą modu. Kaip paties medaus žodžio kilmė,
taip ir medaus vartojimo nurodymai mus pasiekė iš senų tautų.Dar didysis graikų
gydytojas Hipokratas (377 m.pr.Kr.) nurodė, kad vynas ir medus žmonėms teikia
didelę reikšmę. Iki mūsų laikų natūralus bičių medus buvo vartojamas kaip
saldus maistas. Juk cukraus gamyba atsirado neseniai. Kartu kaupėsi
padavimai ir aprašymai, kaip medų vartoti liaudies medicinoje. Detaliau,
kaip medų vartoti, nurodo gydytojai. Tačiau nors kelis liaudiškus
patarimus, kurių autentiškumas neabejotinas, galima paminėti. Negausiai 3-4
asmenų šeimai vienos bičių šeimos medaus produkcijos pakanka metams. Kitą
medų galima realizuoti. Mat žmogui per metus pakanka iki 2 kg medaus.
Medus dažniausiai vartojamas kaip desertas arba gydomasis produktas.
Retieji medaus junginiai, fermentai, vitaminai ir organinės rūgštys teigiamai
veikia žmogaus nervus. Pavyzdžiui, nervingiems, turintiems padidintą
skrandžio rūgštingumą, siūloma profilaktiškai tris kartus kasdien 2 val. pries
valgį išgerti po du valgomuosius šaukštus medaus. Jis ištirpinamas šiltame
vandenyje, piene ar arbatoje. Dalis bitininkų vietoj cukraus vartoja medų
jau seniai. Turintiems mažą rūgštingumą medus ištirpinarnas šaltame
vandenyje ar kituose skysčiuose ir išgeriamas prieš valgi bent du mėnesius.
Kai kam gali būti prieinamas ženšenio šaknies ir medaus antpilas, kinų
vartojamas nuo neatmenamų laikų kaip amžių ilginanti priemonė. Kai kas
namuose augina arbatinį grybą, mėgsta rūgtelėjusi gėrimą. Tyrimai parodė, kad
saldinant grybui arbatą (5% cukraus + 5% medaus), kai pusė dedama medaus, joje
vitamino C padaugėja iki 7 kartų. Gydytojas D.Džarvis (1988) nurodė, kad
medus padeda užmigti. Tiems, kurie naktį sunkiai užmiega arba užmigę
greitai prabunda, pataria po vakarienės užsigardžiuoti šaukštu medaus. Seniai
žinoma medaus, ypač liepinio, reilkšmė peršalusiems. Siūlomas receptas
kostintiems. Viena citrina pavirinama 10 min., kol suminkštės odelė.
Sultys išspaudžiamos į stiklinę. Vietoj citrinos tinka toks pat kiekis
obuolinio acto. lpylus du valgomuosius šaukstus glicerino, išmaišoma iki
stiklinės viršaus pripilama skysto medaus, išmaišoma. Kostint silpnai, prieš
naktį rekomenduojama arbatinis šaukštelis mišinio. Jei kosulys stipresnis,
dozės gali būti didinamos. Siūloma gydomoji priemonė naudinga tiems,
kuriems kitos nepadeda. Nurodytas mišinys nesukelia alergijos, jį gali
vartoti ir maži.
Prieš lydant meduotus vaško dangtelius nuo medaus narvelių, pirmiausia reikia
juos kramtyti kaip kramtomąją gumą, žinoma, vaško neišspjauti, o surinkti.
Seilės tirpina aktyviąsias vaško medžiagas, gerėja dantys, o svarbiausia -
kramtomas vaškas su medumi profilaktiškai veikia kyėpavimo takus.
Gydytojai teigia, kad jaunuoliai, iki 16 metų kramtę medų su koriais, praktiškai
neserga sloga ar kitais višutinių kvėpavimo takų susirgimais. Todėl
pradedančiam patartina įsigyti keletą sekcijinių rėmelių koriniam medui
pasigaminti. Į magazino rėmą telpa keturios sekcijos. Iš pradžių jos
pripildomos dirbtinių korių, sumontuojamos ir dedamos i magaziną. Neturint
sekcijinių rėmelių, galima naudoti ir tamsius korius. Mūsų protėviai valgė
meddų su koriais ir duonele. Galbūt ir su perais, dėl to ilgai išgyvendavo
su sveikais dantimis.
MEDUS
Prof. Jonas Kriščiūnas
Tikras bičių medus yra saldi medžiaga, kurią bitės pagamina iš žieduose
esančio nektaro. Šitą medžiagą bitės surenka, pakeičia savo viduriuose ir supila
į korius. Čia ji subręsta ir virsta tikru bičių medumi. Iš kitių šaltinių bičių
paimta saldi medžiaga nėra tikras bičių medus. Pvz., bitės iš cukraus sirupo
pagamina medų, ir šis medus, kaip maistas, joms yra labai geras. Bet tai nėra
tikras medus. Jis laikomas netikru, arba falsifikuotu medumi.
NEKTARAS
Bitės medų gamina iš n e k t a r o. Nektaras - tai cukringas skystis, kuri
išskiria augalai žydėjimo metu žieduose . Nektaras randamas augalų žiedų
nektarjnėse. Kai kurie augalai nektarines turi ir ne žieduose, pvz., vikių
nektarinės yra lapų pažastyse ant prielapių , trešnės - ant lapų kotelių.
Išsisunkusį į paviršių nektarą bites nulaižo, nuryja į medaus pūslę ir parneša
namo.
Vieni augalai nektaro daugiau pagamina, kiti mažiau. Vienų nektaras esti
skystesnis, kitų, - tirštesnis, Nektare randama vandens vidutiniškai apie 50 %.
Lietingu metu kai kurių augalų nektaras labai praskysta. Pvz., rūtų žieduose
lietingu metu nektaras turi apie 99% vandens. Aplamai, nektaro, kuriame vandens
daugiau kaip 95%, bites neima. Sausrų metu karštame klimate nektaras tiek
sutirštėja, kad jis jau žieduose pradeda cuk ruotis (kristalizuotis). Labai
tirštą nektarq (mažiau kaip 20% vandens) bites taip pat nenoromis ima, nes sunku
jį nulaižyti. Geriausiai bitėms patinka vidutinio skystumo nektaras (44
vandens).
Svarbiausioji nektaro dalis yra c u k r u s. Nektare randama 3 rūšių cukraus: 1)
sacharozės, 2) dekstrozės, 3) levulozės. Daugiausia randama sacharozės, arba
švendrinio
cukraus. Ne visų augalų nektaras vienodos sudėties. Kai kurių augalų
žieduose, pvz., kaštano, randama vien tik sacharozė,
rapso žieduose randama vien tiktai dekstrozė (vynuogių cukrus), bet daugumos
augalų nektare esti visų trijų rūšių cukraus.
Veikiant sacharozę fermentui invertazei, ji suskyla į d e k s t r o z ę
(vynuogių cukrų, arba gliukozę) ir l e v u l o z ę (vaisių cukrų, arba
fruktozę). Tai atsitinka, kai bite nektarą įtraukia i medaus skilvelį. Po kurio
laiko beveik visa sacharozė suskyla ir meduje jos lieka visai maža, vien tik
vyguogių ir vaisių cukrus.
Nektare dar randama nedideli kiekiai ir kitų medžiagų. Pavyzdžiui, d e k s
t r i n o medžiaga, panaši į krakmolą, vandenyje netirpstanti; m e l i t o z ė
s - bičių nesuvirškinamas cukrus; m a n i t o - saldi spirito rūšis.
Koks skirtumas tarp nektaro ir medaus, matyti iš baltųjų dobilų nektaro ir
medaus sudėties.
Baltųjų dobilų nektaro ir medaus sudėtis (procentais)
Sudėtinės dalys |
Nektaras
|
Medus
|
vanduo |
75 |
22 |
sacharozė |
12,3 |
5,9 |
vynuogių ir vaisių
cukrus |
9,2 |
67,3 |
Kitos medžiagos |
3,5 |
4,8 |
Šis pavyzdys rodo, kad medus turi mažiau
vandens ir daugiau cukraus, didesnė dalis sacharozės meduje yra virtusi vynuogių
ir vaisių cukrumi.
Kaip iš nektaro bites pagamina medų? Apie tai jau buvo
trumpaisakyta, kalbant apie bites virškinamąjį traktą ir maisto virškinimą.
Nektaras, patekęs į burną, sumaišomas su seilėmis. Seilėse esąs fermentas
invertazė nektaro švendrių cukrų (sacharozę) suskaldo į vynuogių (gliukozę) ir
vaisių (fruktozę) cukrų. Vynuogių ir vaisių cukraus esti jau ir nektare. Be
cukraus pasikeitimų maistą veikiant seilių fermentais, vyksta ir kai kurių kitų
pakitimų.
Medaus skonis ir kvapas priklauso nuo augalų žiedų kvapo, iš kurių paimtas
nektaras. Taip pat jis priklauso nuo bičių vaško ir kitų kvapų, kurie yra
avilyje.
Medaus spalva (šviesesnė ar tamsesnė) priklauso nuo geležies ir kai kurių
cheminių junginių nektare. Nektaras dažniausiai bespalvis, kaip vanduo, bet juo
daugiau nektare yra geležies, juo medus būva tamsesnis; tamsesnis esti nektaras
ir nuo įvairių medaus priemaišų. Nektaras dažniausiai esti skystas (apie 50 %
vandens). Bites jį sutirština. Spėjama, kad šis procesas atliekamas bites
viduriuose. Bitė įtraukia nektarą į medaus pūslę. Iš nektaro vanduo pro medaus
pūslės sieneles sunkiasi į bites kūną, ir kvėpavimo organai jį išskiria laukan.
Jau nešdama nektarą iš lauko namo, bite daug vandens išgarina.
Šviežią skystą medų bites tik po truputį supilsto į akeles, kad geriau iš jo
galėtų garuoti vanduo. Naktimis bites avilį vėdina, tai yra jvaro sauso oro, o
išvaro laukan drėgną orą, kad vanduo iš medaus smarkiau garuotų. Be to, bites
medų kiloja iš vienos korio akelės į kitą. Norėdamos perkelti, medų jos įtrakia
į medaus pūslę ir tuo būdu iš medaus vėl dalis vandens ištraukiama ir išgarinama
pro kvėpavimo organus. Norėdamos greičiau išgarinti vandenį, gražiomis dienomis
bites su medumi net oran išlekia palakstyti.
Kiti mokslininkai sako, kad vandeniui išgarinti bitė prisitraukia pilną pūslę
medaus, ramiai avilyje ant korio atsitupia, atryja mažą lašelį medaus ir burnoje
ant liežuvio šaknies jį varto. Kai iš to lašelio vanduo išgaruoja, medus
sutirštėja, bite j} nuryja, o atryja naują lašelį. Tokiu būdu sutirština visą
papat- medų, supila ) akelę ir paima naują nektarą. Bitė, pildama medų į akeles
nepila tiesiai, bet tepa ant sienelių. Medus, sienelėmis plonu sluoksniu
tekėdamas j akelės dugną, taip pat netenka daug vandens.
Nektaro sutirštinimas yra didelis darbas. Manoma, kad 10 kg nektaro sutirštinti
bites maistui sunaudoja apie 2-4 kg to paties nektaro.
Medui pakankamai sutirštėjus, jo pripilamos pilnos akelės ir uždengiamos vaško
dangteliu. Kai kurie bitininkai teigia, kad prieš uždengdamos akeles, bites j
medrų įleidžia geluonies nuodų (skruzdžių rūgšties). Bet dabar mokslininkai jau
ištyrė, kad nuodų į medų bites neįleidžia.
Pakankamai sutirštėjęs, uždengtas medus vadinamas subrendusiu medumi. Toks medus
sausoje vietoje gali ilgai stovėti atviras ir nerūgsta. Nesubrendęs, skystas
medus gana greitai rūgsta.
Bites koriuose medų uždengia vaškiniu dangteliu, kad medun neprisigertų oro
drėgmės, nepraskystų ir žiemą nerūgtų. Vasarą avilyje medus nerūgsta, nes bitės
jį greitai sutirština. Žiemą bites medaus negali tirštinti, jis prisitraukia
drėgmės, praskysta ir rūgsta. Todėl rudenį bitėms cukraus sirupą reikia supenėti
gana anksti (ligi rugsėjo 15 d.), kad bitės, kol dar šilta, spėtų jį sutirštinti
ir uždengti. Pastebėta, kad ir
medaus vaškiniai dangteliai šiek tiek praleidžia orą, nes drėgnoje vietoje
medus koriuose prisitraukia drėgmės ir pradeda sunktis pro korio dangtelius.
Medus - bičių
surinkti ir perdirbti produktai

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba
http://www.vet.lt/lt/pages/view/?id=334&PHPSESSID=611ec0b510a8eccc371f73323a7f1ee7
Medaus klasifikacija
Medus yra skirstomas į : Natūralų ir dirbtiną medų
Natūralus bičių medus- tai bičių surinktas ir perdirbtas augalų nektaras bei
lipčius. Bitės renka nektarą ir lipčių, juos perdirba ir kartu
primaišo specifinių bitinių medžiagų. Taigi medus yra gyvūninės ir augalinės
kilmės produktas. Pagrindinė medaus žaliava yra žydinčių augalų žiedų nektaras.
Lipčius yra saldus skystis, kuris sausu ir karštu oru išsiskiria ant lapų arba
kitų žalių augalo dalių lašų pavidalu.
Dirbtinis medus yra gaminamas iš cukraus pridedant natūralaus medaus ir medaus
esencijos. Dirbtinis medus yra gaminamas vadovaujantis Lietuvos standartu LST
705 Dirbtinis medus. Bendrieji reikalavimai
Natūralus medus skirstomas pagal botaninę kilmę į
žiedų medų, lipčiaus medų ir mišrų medų.
Žiedų medus- medus gautas iš augalų nektaro.
Žiedų medus skirstomas į :
monoflorinis-vienarūšis medus, kai bitės suneša medų iš vienos rūšies
augalų žiedų nektaro. Pvz: liepų medus, grikių medus, dobilų medus ir kt.
poliflorinis-daugiarūšis, kai bitės suneša medų iš įvairių pievų žydinčių
augalų, miško ir vaismedžių žiedų nektaro.
Lipčiaus medus medus gautas iš augalus mintančių vabzdžių
(Hemiptera) išskyrų, likusių ant augalų gyvųjų dalių arba iš augalų gyvųjų
dalių.
Natūralus medus pagal
gamybos ir pateikimo būdą skirstomas į :
korinį medų- tai bičių medus, sukauptas šviežiai pasiūtų be perų korių arba tik
iš bičių vaško pagamintų plonų dirbtinių korių akelėse ir parduodamas užakuotas
visame koryje ar tokių korių sekcijose.
medų su korio gabaliukais, -tai medus, kuriame yra vienas ar keli gabalai
korinio medaus.
Varvintas medus- medus gautas varvinat be perų atakuotus
korius.
Išsuktas medus- medus, gautas centrifuguojant be perų atakuotus korius.
Išspaustas medus- medus gautas presuojant korius be perų, naudojant
nuosaikų kaitinimą, neviršijantį 45°C, arba be kaitinimo.
Filtruotas medus- medus, gautas filtru pašalinus neorganines
priemaišas tokiu būdu, kad pasišalintų ir didelė dalis žiedadulkių.
Konditerinis medus- medus, kuris tinka pramoniniam naudojimui
arba yra kaip sudedamoji dalis kituose maisto produktuose ir gali turėti
pašalinį skonį ar kvapą arba gali būti pradėjęs fermentuotis arba būti
perkaitintas.
Medaus orgonoleptinės savybės
Spalva
Medaus spalvinė gama gana plati. Medus gali būti nuo skaidrios
bespalvės iki tamsiai rudos spalvos su įvairiais atspalviais. Bespalvis medus
būna surinktas iš baltųjų akacijų, aviečių, dobilų, barkūno žiedų. Šviesiai
geltonos spalvos-liepų, liucernų, garstyčių žiedų. Gintarinės spalvos iš
saulėgrąžų, gluosnių, agurkų žiedų. Tamsiai geltonos spalvos iš grikių, viržių,
kaštonų, tabako, miško augalų žiedų. O tamsios spalvos medus,tai lipčiaus medus,
citrusinių augalų ir vyšnių žiedų. Medaus spalva taip pat priklauso nuo
metų laiko, bičių rūšies, korių senumo. Kristalizuodamas medus šviesėja, o
laikomas aukštoje temperatūroje tamsėja.
Kvapas
Medaus kvapas arba aromatas priklauso nuo jame esančių eterinių aliejų.
Kiekvienos medaus rūšies specifinį kvapą nulemia žiedų nektaras, laikymo
sąlygos, meduje esančių priemaišos. Kvapas silpsta kai medus pradeda rūgti, yra
kaitinamas, ilgai laikomas. Lipčiaus medus kvapo neturi. Iš aromatinių junginių
galima nustatyti medaus kilmę. Labai geras aromatas yra liepų, aviečių
akacijų ir kt. augalų žiedų medaus.
Skonis
Visų bičių medaus rūšių skonis maloniai saldus su silpnu rūgštumo
prieskoniu, kuris priklauso nuo botaninės kilmės. Kartoką prieskonį gali turėti
lipčiaus, kaštonų, gluosnių ir tabako medus.
Konsistencija
Medaus konsistencija priklauso nuo medaus cheminės sudėties, laikymo trukmės,
laikymo sąlygų, kristalizacijos laipsnio. Šviežias 4-10 savaičių medus yra
skystas (gautas centrifugavimo būdu). Vėliau prasideda kristalizacijos procesas,
medaus klampumas padidėja. Medaus kristalizacija-natūralus procesas ir medaus
kokybė nuo to nepablogėja.
Medaus ydos
Organoleptiškai nustatomos medaus ydos yra: surūgęs medus- tai rūgštoko skonio
ir aromato medus, kuris vykstant rūgimo procesui skystėja, pučiasi ir putoja,
masėje atsiranda burbuliukų, paviršiuje putų. Dažniausiai rūgsta nesubrendęs
medus. Tokio medaus tiekti į rinką negalima. Kartus ir nebūdingo skonio medus-
tai iš tam tikrų augalų suneštas medus (lipčiaus, kaštonų, gluosnių ir tabako)
ir falsifikuotas medus. Medus su pašaliniu kvapu dažniausiai gaunamas naudojant
netinkamą tarą.
Bitininkystės produktai vartojami sveikatos būklei pagerinti bendrai nusilpus
organizmui. Jie mažina cholesterino kiekį kraujyje, plečia vainikines
kraujagysles ir gerina koronarinę kraujo apytaką. Medumi gydomasi ir sergant kai
kuriomis skrandžio bei žarnyno ligomis, nes jis skatina gyti gleivinę. Medaus
kompresais ir vonelėmis gydomos žaizdos, sunkiai gyjančios opos. Viršutinių
kvėpavimo takų ligoms, ypač bronchitui, gydyti tinka pikio tirpalai arba medaus
ir pikio mišiniai. Virškinamojo trakto ligoms gydyti daugiausiai vartojamos
žiedadulkės, duonelė arba jų mišiniai su medumi. Prostatos ligų profilaktikai
efektyviausios žiedadulkės arba jų mišiniai su medumi ir pikiu.
Liaudies
medicinos atstovai tvirtina, kad geriausiai nuo nemigos padeda medus. Suaugęs
žmogus per dieną gali suvalgyti 60-90 gramų medaus. Bitininkystės produktus
reikia vartoti 1-3 mėnesių periodais, o medų vietoj cukraus galima vartoti visą
laiką, žinoma, nepadauginant.
Šviežias natūralus medus skystas būna ne
daugiau kaip 3 mėnesius, po to susikristalizuoja. Per vieną minutę įkaitinto iki
+75º C ir aukštesnės temperatūros medaus antibiotinis veikimas staigiai
sumažėja, pakinta ir maistinė vertė. Dažnai medus suskystinamas ne todėl, kad jį
būtų galima lengviau išpilstyti į indus, bet tam, kad būtų panaikintas jau
prasidėjęs rūgimo procesas.
Šviežią medų geriausia išpilstyti į švarius,
sausus stiklainius ir sandariai uždaryti plastmasiniais ar metaliniais
dangteliais, kad neišgaruotų aromatinės medžiagos ir medus iš aplinkos
neprisigertų drėgmės. Negalima medaus laikyti cinko, vario, švino arba iš šių
metalų lydinių pagamintuose induose, nes, veikiant meduje esančioms rūgštims,
susidaro cheminiai junginiai, nuo kurių galima apsinuodyti. Negalima medaus
laikyti ir geležiniuose induose, nes dėl korozijos medus įgauna nemalonų
skonį ir kvapą. Medų reikia laikyti tamsioje, vėsioje (iki +10ºC
temperatūros) patalpoje arba šaldytuve. Jo negalima laikyti šviesoje, ant
palangės ar stalo, kur kaitina saulė.
Medaus sudėtis
dr. Algirdas Baltuškevičius
Meduje yra apie 19 proc. vandens ir 81 proc. sausų medžiagų. Daugiausia medus
turi angliavandenių. Didžiausią angliavandenių dalį sudaro gliukozė, jos meduje
yra apie 34 proc., ir fruktozė (apie 40 proc.). Meduje yra 1,5-5 proc.
sacharozės, 5-10 proc. melitozės ir apie 20 proc. kitų sudėtingų cukrų. Meduje
invertuotų cukrų, t.y. gliukozės ir fruktozės kiekis priklauso nuo to, iš kokių
augalų surinktas medus.
Pavyzdžiui, grikių meduje invertuoto cukraus yra apie 71,4 proc., viržių - 73,8
proc., liepų - 74,7 proc. Cukraus kiekiui turi įtakos dirva ir klimato sąlygos
bei žiedų amžius. Į žydėjimo pabaigą cukraus kiekis žieduose mažėja. Nustatyta,
kad svarbiausius medaus angliavandenius - gliukozę ir fruktozę -žmogaus
organizmas daug geriau pasisavina negu sacharozę ir kitus cukrus. Gliukozė iš
virškinamojo trakto patenka tiesiai į kraują, o fruktozė virsta gliukoze. Šie
angliavandeniai, patekę į žmogaus organizmo audinius, tampa pagrindiniu
energijos šaltiniu.
Meduje yra žmogaus organizmui reikalingų mineralinių medžiagų: geležies, kalio,
kalcio, magnio, natrio, vitaminų BI; B2, Bfi,
C, PP ir pantoteno rūgšties.
Vitaminų kiekis yra per mažas, kad galėtų patenkinti žmogaus organizmo
poreikius. Tą patį galima pasakyti ir apie azotines medžiagas. Jų meduje yra tik
apie 0,3 proc. Iš
aminorūgščių meduje yra tik fenilalanino ir prolino, o kitų tik pėdsakai. Taigi
medus iš esmės nėra nei mineralinių medžiagų, nei vitaminų, nei baltymų
šaltinis. Medus visų pirma yra gana didelio kaloringumo angliavandenių šaltinis.
Be to meduje yra fermentų, fitoncidų, kai kurių hormonų, baktericidinių ir
aromatinių medžiagų.
MEDAUS VARTOJIMAS
Sveikatai stiprinti reikia
naudoti tik natūralų kokybišką medų.Jis turi būti reikiamos
konsistencijos,gero skonio,be pašalinių kvapų. Patartina
suvartoti 50 -100 g medaus per parą ,šį kiekį suvalgant per 3 -4
kartus.Geriausia medų ištirpinti šiltame virintame vandenyje,
tuomet organizmas lengviau jį įsisavina.Medus vartojamas
viršutinių kvėpavimo takų uždegimo atvejais kaip priešbakterinė
ir kosulį mažinanti priemonė,geriant su šilta arbata kartu su
kitais vaistais.Medus legvina kitų vaistų įsisavinimą,švelnina
jų šalutinį poveikį. Medus sumažina skrandžio sulčių
rūgštingumą. Vartojama 1,5-2 val. po valgio.Medus
ištirpinamas šiltame vandenyje.Iš pradžių
geriama 40-50 gr. per dieną,po to iki 100 gr. Kai
skrandžio sultyse rūgšties trūksta, tuomet medus
valgomas užgeriant šaltu vandeniu 10 min. prieš
valgį.Medaus duodama sergant skrandžio opalige valandą prieš
valgį.Gydymas trunka iki kelių mėnesių.Medaus tirpalas ypač
tinka senyvo amžiaus žmonėms žarnyno peristaltikai suaktyvinti
turint polinkį viduriams užkietėti.Be to medus gerina kepenų
funkciją,skatina tulžies nutekėjimą.Tai padeda įveikti lėtines
kepenų ligas.Vakare išgertas medaus tirpalas nerviškai jautriems
žmonėms pagerina miegą. Duodant medaus tirpalo mažiems vaikams,
jie sparčiau auga,geriau virškinamas maistas, jie tampa
atsparesni infekcinėms ligoms.
Medaus gydomosios savybės. Receptai
dr. Algirdas Baltuškevičius
Meduje esančios lakiosios medžiagos - fitoncidai pasižymi baktericidinėmis
savybėmis, t.y. naikina kai kurias bakterijas ir grybelius. Nuo esančių meduje
fitoncidų ir kai kurių fermentų priklauso medaus konservuojančios savybės. Tai
jau buvo žinoma gilioje senovėje. Gydymo ir profilaktikos tikslams reikia
vartoti kokybišką, šviežią arba gerai išlaikytą medų. Jis turi gražiai atrodyti,
būti gerai įpakuotas, reikiamos konsistencijos, gero skonio, kvapo, neturėti
pašalinių kvapų. Natūralus medus - tai bičių perdirbtas žiedų surinktas
nektaras, kuris yra suneštas į avilį, supiltas į korius ir užakiuotas. Medus
laikomas subrendusiu tik tada, kai jis yra už-akiuotas.
Kvėpavimo ir virškinamojo trakto ligoms gydyti galima vartoti ir
korių medų, duodant jį gabaliukais kramtyti, čiulpti, o likusį vašką išspjauti.
Tokiu būdu žmogaus organizmas be medaus gaus daugiau lakiųjų aromatinių
medžiagų, šiek tiek šviežių žiedadulkių, pikio bei vaško priemaišų. Šios
medžiagos vaidina svarbų vaidmenį minėtų susirgimų profilaktikai ir ankstyvoms
ligos stadijoms gydyti. Profilaktiškai reikėtų suvalgyti per dieną apie 100 g
gryno medaus ar su koriais. Šią dozę patartina suvartoti per 3 ar 4 kartus.
Geriausia gryną medų ištirpinti šiltame virintame vandenyje arba arbatoje.
Ištirpintas medus geriau įsisavinamas. Pavartojus medų 1-2 mėnesius, reikia
padaryti pertrauką.
Medus vartojamas
viršutinių kvėpavimo takų uždegimams (faringitui, laringitui,
sinusitui, tracheitui, ūmiam bronchitui) gydyti. Medus veikia kaip
priešbakterinė kosulį mažinanti priemonė. Jis geriamas su šiltu pienu, arbata,
esant reikalui, galima vartoti kartu ir medikamentus. Sergant lėtinėmis
kvėpavimo takų ligomis, iš jų ir bronchine astma, 10-20 proc. medaus tirpalą
kartu su nedideliu kiekiu spiritinio pikio tirpalu galima vartoti inhaliacijoms.
Bet tai atliekama tik poliklinikoje, fizioterapijos kabinete, naudojant
specialius inhaliatorius.
Medus teigiamai veikia širdies raumenį ir daugeliu atveju jis gali pakeisti
gliukozės tirpalą, leidžiamą į veną. Jis sugeba praplėsti širdies kraujagysles,
sergant
stenokardija. Praplečia ir kitas kraujagysles, mažindamas kraujo
spaudimą, sergant arterine hipertenzija. Medus mažina kraujospūdį inkstų ligų ir
nėštumo metu atsiradusiai hipertonijai. Šiam tikslui rekomenduojama vartoti 3
arbatinius šaukštelius medaus, ištirpintus šiltame virintame vandenyje, ir
išgerti po valgio 3 kartus per dieną. Gydymo kursas - 3-4 savaitės. Suvartotas
medus ne tik mažina kraujospūdį, bet gerina bendrą savijautą ir miegą.
Aterosklerozės sukeltai hipertonijai gydyti rekomenduojama vartoti
šį medaus ir kitų priedų mišinį: vieną citriną užpilti karštu vandeniu ir
palaikyti 2-3 min., po to citriną su žieve sutarkuoti, į gautą tyrelę įdėti 6
smulkiai supjaustyto vidutinio dydžio česnako skilteles, 3 šaukštus medaus,
įpilti 0,5 litro šalto virinto vandens. Viską gerai išmaišyti ir palaikyti 3
paras vėsioje vietoje, kol susidarys nuosėdos, nuosėdas nukošti. Gautą skystį
vartoti po l valgomą šaukštą 3 kartus per dieną 30 min. prieš valgį. Gydymo
kursas - 1-2 mėnesiai.
Hipertonijai
gydyti efektyvus ir toks mišinys: paimti po vieną stiklinę morkų ir krienų
sulčių bei vieną stiklinę medaus. Viską gerai sumaišyti, įpilant vienos citrinos
sultis. Vartoti po vieną arbatinį šaukštelį l val. prieš valgį. Gydymą tęsti 1-2
mėnesius.tas stenokardijai gydyti: paimti 100 g šviežių alijošiaus sulčių, 300 g
medaus, 500 g smulkiai supjaustytų graikiškų riešutų ir 1-2 citrinų sultis.
Viską gerai sumaišyti ir vartoti po l valgomą šaukštą 3 kartus per dieną 30 min.
prieš valgį.
Medumi gydomos
virškinamojo trakto ligos - gastritas, skrandžio ir
dvylikapirštės žarnos opaligė, vidurių užkietėjimas.
Medaus tirpalu galima reguliuoti skrandžio sulčių rūgštingumą ir atstatyti
pažeistą skrandžio gleivinę. Esant padidėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui,
ištirpinti l valgomą šaukštą medaus stiklinėje šilto (40-50°C) virinto vandens.
Tirpalą išgerti greitai 1,5-2 val. prieš valgį. Esant sumažėjusiam skrandžio
sulčių rūgštingumui, tokį pat medaus kiekį reikia ištirpinti kambario
temperatūros (apie 20°C) stiklinėje virinto vandens. Tirpalą gerti lėtai 5 min.
prieš valgį. Gydymo kursą tęsti nuo 3-4 savaičių iki dviejų mėnesių. Šiuo atveju
medus veiks ne tik kaip gydomoji, bet ir kaip dietinė priemonė. Norint pagerinti
peristaltiką, esant užkietėjusiems viduriams, kai skrandžio sulčių rūgštingumas
yra normalus, medaus tirpalas geriamas po valgio.
Medus yra efektyvus, gydant ūminį ir lėtinį kepenų uždegimus. Šiuo
atveju medus didina glikogeno rezervus kepenyse, gerina kepenų fukciją, skatina
tulžies nutekėjimą. Vakare išgertas medaus tirpalas gerina miegą ir tinka
vartoti nerviškai jautriems asmenims, ypač nemigos metu. Sergant širdies
ar klimakterine neuroze, geras efektas būna vartojant medaus vonias. Į
šilto vandens vonią reikia įdėti 200 g medaus, gerai išmaišyti ir vonioje išbūti
20-30 min. Medaus vonios veikia raminančiai nervų sistemą, stiprina organizmą,
gerina miegą.
Medų kaip antibakterinę priemonę galima užtepti, gydant pūliuojančias
žaizdas ir odos nudegimus. Medaus tamponai vartojami
ginekologijoje,
gydant trichomoninį kolpitą, lėtinius gimdos ir jos priedų uždegimus.
Procedūras gali skirti ir jas kontroliuoti tik gydytojas ginekologas.Medaus
tirpalu skalaujant burną, gydomi burnos ertmės gleivinės uždegimai. Medumi
gydomos ankstyvos kataraktos formos, ragenos žaizdos
bei konjunktyvitas. Šias procedūras gali
skirti tik gydytojas okulistas. Jau sukurtas iš medaus vaistinis preparatas,
pavadintas Oftalmeliu.
Svarbų vaidmenį medus vaidina, gydant vaikų ligas. Tiek kūdikiai,
tiek ir vyresnio amžiaus vaikai, skiriant jiems medų, sparčiau auga, geriau
vystosi ne tik fiziškai, bet ir protiškai, sustiprėja jų kraujas (išnyksta
mažakraujystės simptomai), geriau virškinamas maistas, pašalinami virškinamojo
trakto sutrikimai (dispepsijos grėsmė).
Nusilpusiems vaikams, ypač po persirgtų infekcinių ligų, rekomenduojamas šis
receptas: paimti po 100 g medaus, grietinėlės, žąsies taukų ir 100 g kakao
miltelių, įpilti 15 g šviežio alijošiaus sulčių, viską gerai sumaišyti ir duoti
gerti po vieną valgomą šaukštą 2 kartus per dieną, užgeriant stikline virinto
šilto pieno. Taip gydomi vyresnio amžiaus vaikai.
Medaus paruošimas
Natūralus medus - tai
bičių surinktas ir perdirbtas nektaras bei lipčius. Pagal kilmę būna vienarūšis
(monoflorinis) - blindžių, grikių, liepų ir daugiarūšis (poliflorinis) - sodų,
pievų, miškų. Žmogui vertingesni yra daugiarūšiai, ypač spygliuočių lipčiniai
medūs. Juose daugiau retesnių junginių. Kiekviena natfiralaus medaus rūšis
turi specifinį kvapą tų augalų, iš kurių surinktas nektaras. Medus turi aitroką
skonį. Jo spalva - nuo šviesiai geltonos iki tamsiai rudos - dažniausiai
priklauso nuo geležies junginių ir metų. Respublikoje vyrauja gintarinės
spalvos medus.
Natūralaus bičių medaus orientacinė charakteristika: vandeningumas -
ne daugiau kaip 21,0%; invertuotų cukrų suma - ne mažiau kaip 79,0%;
leidžiama sacharozės iki 7,0%; pelenų - 0,1 g/kg; gyvybingumo rodiklis -
diastazė - ne mažesnė kaip 5; mastė(esant 20'C ir 20% vandeningumui - 1,42.
Subrendusi medų, tai yra turintį apie 20% vandens, bitės uždengia korių
narveliuose. Skystas išsilaiko per žiemą ir ilgiau. Sukti tinka koriai, kuriuose
bent du trečdaliai akelių uždengta. Nedengtas medus rūgsta, naudotinas greičiau.
Geriausia išsukti šiltą medų, tai yra tik ką išėmus iš avilių. Prieš
sukimą korių narveliai atidengiami šukomis, peiliais ar kitokiais
įrankiais.
 |
 |
 |
 |
Šakutės |
Peiliai |
Elektrinis peilis |
El. gremžtukas |
Atidengiamą korį
reikia patogiai pasidėti. Patyrę bitininkai tam turi specialius stalus.
Pradedančiajam labai nesunku pasigaminti bent stovelį. Koriams nešiotii
reikalinga bet kokios konstrukcijos dėžutė . Jos gale įrengus lakutę, o
dugne įmontavus bitinę tvorelę, dėžutė pasidaro universali - darbo, spietinė ir
koštuvas bitėms.
 |
 |
 |
 |
Atakiavimo dubuo |
Atakiavimo stalas |
Rankinis medsukis |
Elektrinis
medsukis |
Medus iš korių
išsukamas įvairių konstrukcijų medsukiais . Prieš darbą jį reikia išplauti kaip
ir kitas priemones, naudotinas medui. .Medus ir bitės mėsta švarą.
Plaunama karštu sodos tirpalu ir džiovinama saulėje. Patalpa turi būti
šviesi, be pašalinių kvapų ir sandari, kad į ją nepatektų bitės. Patartina
lango viduje įmontuoti bičių surinktuvą. Bitės stiklu lipa į viršų, pro
išleistuvės elastingų juostelių vartelius išlenda, o sugrižti negali, nes
juostelės susispaudžia. Galimas ir kitoks įrenginys, reikia pasižvalgyti
pas patyrusius bitininkus. Medaus rėmai surūšiuojami pagal svorį, kad
medsukyje priešpriešais patektų panašaus svorio: sukant mažiau vibruoja
medusukis. Rėmai, atidengus korius, statomi į medsukį taip, kad apatinė
rėmo dalis būtų nukreipta sukimosi kryptimi. Taip įstačius, mažiau
žalojamas korys, truputi geriau teka medus. Medsukio rankena sukama lėtai,
kol iš narveliq išteka didesnė medaus dalis. Po to rėmai iškeliami,
apverčiami kita puse ir vėl sukama. Medsukiuose su pasukamom kasetėm rėmų
iškelti nereikia, jie apsukami su kasetėmis, kaip įrengta. Dabar medsukis
sukamas greitai, iki 300 kartų per minutę kasečių apsisukimų, kad ištekėtų visas
medus. Po to gražinama pirmoji korio pusė, ir baigiama sukti taip pat
greitai. Tiesa, lėčiau reikia sukti šviesius, neseniai pasiųtus korius.
Medus teka į pastatytą indą pro koštuvą. Geriausia iš karto leisti į tą
indą, kuriame numatoma medų laikyti. Po 1-2 dienų į paviršių iškyla smulkūs
vaškynėliai, kurie nugriebiami ir naudojami kramtymui. Medus sandariai
uždaromas. Geriausia tara - stiklinė. Didesniems kiekiams gali būti
naudojami bidonai, pagaminti iš nikeliuoto arba baltos skardos aliuminio,
nesmalingo medžio kubilėliai, molinės puodynės, specialūs plastmasiniai
indeliai. Laikyti medų reikia sausoje, švarioje, vėsioje patalpoje.
Joje negaii būti pašalinių (benzino, žibalo) kvapų. Medus greitai sugeria
kvapus ir garus. Susikristalizavusį išsuktą medų lengviau laikyti ir
transportuoti. Todėl kristalizavimasis - normalus ir pageidautinas
reiškinys. Į mažus indelius medus fasuojamas, kol skystas. Juo daugiau
meduje gliukozės, tuo greičiau jis kristalizuojasi. Kristalizacijos
greitis priklauso nuo to, kiek yra
pirminių kristalų - kuo jų daugiau, tuo greičiau kristalizuojasi.
Išsukto medaus kristalizavimąsi greitina gerai sutrintas senas (susicukravęs)
medus - dedama po gramą kilogramui išsukto medaus. Įdėjus kristalų, medus gerai
permaigomas. Vientisa kristalizacija rodo, kad medus geras, subrendęs.
Susikristalizavęs, gerai uždarytas medus kokybės nepraranda daugelį metų.
|
Pagal
J.Straigis "Ką gali bičių šeima"
|
KAIP MEDŲ LAIKYTI |
Medus laikomas stiklinėje, molinėje ar medinėje taroje tamsioje,
vėsioje vietoje (tik jokiu būdu ne šaldiklyje - šaltis,kaip ir
karštis silpnina medaus gydomąsias savybes, geriausia vis tik
laikyti kambario temperatūroje tamsioj vietoj). Reikėtų saugot
medų nuo drėgmės, drėgnose patalpose medų galima laikyti tik
sandariai uždarytą.
MEDAUS KOKYBĖ IR LAIKYMAS
(dr. V.Čeksterytės straipsnis apie medaus savybių
pokyčius priklausomai nuo laikymo sąlygų)
Medaus laikymas, sertifikavimas
dr. Algirdas Baltuškevičius
Medus turi būti laikomas stiklinėje sandariai uždarytoje taroje,
tamsiose, švariose, gerai ventiliuojamose patalpose, apsaugotose nuo nuodingų,
dulkančių ir kvapus skleidžiančių medžiagų. Medų galima laikyti ir liepos
medienos statinėje. Negalima medaus laikyti metaliniuose, ypač cinkuotuose ir
moliniuose glazūruotuose induose (glazūroje yra švino). Oro drėgmė turi būti ne
didesnė kaip 60-70 proc., o optimali laikymo temperatūra yra nuo 5 iki 10°C.
Kokybiškame meduje negali būti rūgimo požymių, medaus
paviršius turi būti švarus. Jei medaus paviršiuje atsiranda tamsus sluoksnis,
medus praranda aromatą, baktericidiškumą, padidėja rūgštingumas.
Medaus kokybės rodiklius laboratorijos nustato pagal standartą
LST 1466:1997. Jau yra sukurtas lietuviško medaus farmakopėjinis straipsnis FS
310:1999. Šis straipsnis įteisina medaus kaip natūralios žaliavos panaudojimą
vaistų gamybai.
Medus; laikymas, sertifikavimas
Higieninės
ekspertizės gydytoja Gražina Matiukienė
Lietuvoje drevinė bitininkystė buvo
paplitusi miškuose, bet vėliau priartėjo prie sodybų ir gyvenamųjų
namų. Didelę žalą jai padarė XVII a. ir vėlesni karai. Agronomo J.
Kriščiūno pastangomis, 1913 1915 m. Suvalkijoje įkurta pirmoji
bitininkų draugija. Po Antrojo pasaulinio karo praktinė bitininkystė
Lietuvoje buvo atstatyta ir išplėtota. Tobulėjo bičių veislės ir
bitininkystės technologija. Susidomėta bičių produktų pikio, bičių
duonos, pienelio ir kt. taikymu vaistiniams preparatams gaminti.
Bitininkystę stabdo bendra šalies ekologinė būklė, bičių ligos ir kt.
priežastys.
Kas tai yra medus? Medus saldus, aromatingas produktas, bičių
gaminamas iš nektaro arba lipčiaus. Vertingiausias yra nektaro medus.
Jį bitės renka iš pievų, žydinčių augalų. Medus yra labai vertingas
žmogaus mitybos produktas. Jame yra ne tik angliavandenių (apie 80
proc.), bet ir biologiškai veiklių medžiagų. Medaus energinė vertė
314 kcal. Natūralus medus klasifikuojamas pagal keletą požymių. Pagal
botaninę kilmę bičių medus būna nektaro, lipčiaus ir mišrus. Nektaro
medus gali būti monoflorinis, kai bitės renka tik vienos rūšies
žydinčių augalų nektarą, ir poliflorinis arba nektaro mišinys.
Monoflorinis medus yra akacijų, liepų, dobilų, grikių ir kt. iki 16
pavadinimų. Šis medus skiriasi spalva. Pavyzdžiui, liepų, baltųjų
akacijų, saulėgrąžų medus yra geltonas, o viržių, grikių tamsiai
rudas. Skonis bei aromatas, kristalizacijos pobūdis taip pat priklauso
nuo kilmės. Poliflorinio medaus savybės kinta pagal nektaro mišinio
sudėtį. Lipčiaus medus taip pat yra pagamintas bičių, kurį jos renka
nuo augalų lapų. Lipčius yra saldokas skystis, jį išskiria amaras,
skydamaris ir kiti vabzdžiai, mintantys augalų sultimis. Lipčiaus
medus skirstomas į lapuočių ir spygliuočių. Šis medus yra klampus,
tamsus, tąsus, saldumu panašus į nektaro medų. Lipčių medui būdingas
savitas aromatas, kartokas arba rūgštokas prieskonis. Lipčiaus medus
nuo nektaro skiriasi chemine sudėtimi ir kai kuriomis savybėmis (turi
nemažai baktericidinių savybių). Mišrus medus yra natūralaus nektaro
ir lipčiaus medaus mišinys. Medus būna ir kitokios kilmės cukraus,
vaisių ir uogų sulčių. Toks medus nepriskiriamas natūralaus medaus
grupei, jo kitokia cheminė sudėtis ir toks medus biologiškai
menkavertis. Cukraus medus yra natūralaus medaus falsifikatas.Medaus
cheminė sudėtis gana sudėtinga. Medus galutinai subręsta koriuose, čia
formuojasi jo aromatas.Meduje daugiausia yra angliavandenių: mono ir
disacharidų 74,8 proc., krakmolo bei kitų polisacharidų 5,5 proc.
Angliavandenių sudėtis priklauso nuo medaus brandos, bet vyrauja
fruktozė ir gliukozė. Baltymų meduje nedaug (apie 0,8 proc.). Dėl
baltymų medus darosi drumstas, blausus, pilstant putoja. Daugiau
baltymų yra lipčiaus meduje. Tamsesniame meduje yra daugiau
aminorūgščių.Meduje yra ir organinių rūgščių (iki 1,2 proc.
priskaičiavus ir pieno rūgštį), obuolių, citrinos, vyno, ir kt. Medus
pagal makro ir mikroelementų įvairumą pranoksta kitus produktus. Jame
yra labai įvairių vitaminų: B1, B2, B6, PP, C, A, E, K. Jų kiekis
priklauso nuo žiedadulkių, esančių meduje.Medus plačiai vartojamas ne
tik maistui, dietinei ir vaikų mitybai. Dėl gydomųjų savybių kai
kuriose šalyse ypač vertinamas lipčiaus medus. Laikomas medus
kristalizuojasi. Jei susikristalizavęs medus yra susisluoksniavęs,
vadinasi, jis dar nesubrendęs, jame daug fruktozės, arba yra
pašildytas. Kristalizacijos procesas yra natūralus ir neblogina medaus
sudėties. Jei meduje daug gliukozės, jis kristalizuojasi greičiau.
Kristalizacija pagreitėja, jei medus laikomas 14 - 24ºC temperatūroje,
o lieka skystas 32 - 37ºC temperatūroje. Aukštoje temperatūroje (apie
70ºC) pakinta medaus sudėtis, jis netenka antiseptinių ir kt. gydomųjų
savybių.Medaus kokybę apibūdina jo aromatas ir skonis, kokybę nusako
fiziniai bei cheminiai kokybės rodikliai. Vandens kiekis meduje
apibūdina jo brandumą ir išlaikymo savybes. Brandumą taip pat
charakterizuoja redukuojančių cukrų ir sacharozės kiekis, o natūralumą
diastazės skaičius ir oksimetilfurfurdo kiekis.Jei meduje daugiau
yra sacharozės ir mažiau redukuojančių cukrų, tai rodo, kad medus
falsifikuotas. Diastazės skaičius rodo fermentinį aktyvumą. Natūralaus
bičių medaus diastazės skaičius siekia 10, o dirbtinio medaus lygus
nuliui arba dar mažiau.Medus turi būti be rūgimo ir falsifikavimo
požymių. Rūgimą rodo medaus paviršiuje ar visame jo tūryje
atsiradusios putos, dujų burbuliukai, specifinis kvapas ir prieskonis.
Medaus defektas per didelis drėgmės kiekis. Jis rodo, kad medus dar
nesubrendęs. Falsifikuotą medų galima nustatyti pagal aukščiau minėtus
rodiklius.Medaus kokybė reglamentuota Lietuvos standartu 1466:1997
Medus. Visi bitininkai turi prisilaikyti standarte numatytų
reikalavimų. Pagal medaus fizikinius ir cheminius rodiklius: drėgmės
ne daugiau kaip 23 proc., invertuoto cukraus ne mažiau kaip 65 proc.,
lipčiaus ir mišraus medaus 60 proc., diastazės skaičius visoms
rūšims ne mažesnis kaip 8 Gotės vienetai, bendras rūgštingumas - ne
didesnis kaip 40 mekv/kg. Neleidžiama, kad meduje būtų netirpių
medžiagų, rūgimo požymių, maisto priedų. Skystas arba iš dalies
susikristalizavęs medus pilstomas į Sveikatos apsaugos ministerijos
leistą naudoti įvairios talpos sandarią tarą. Fasuotas medus
ženklinamas pagal Lietuvos standarto reikalavimus. Ant kiekvienos
taros turi būti nurodyta: medaus pavadinimas, jo biologinė kilmė,
rajonas, kuriame surinktas medus, įmonės pavadinimas arba bitininko
pavardė, adresas, užrašas Tinka vartoti iki, gavimo metai, mėnuo,
šio standarto žymuo.Medus laikomas sandariai uždarytuose, švariuose,
sausuose induose, apsaugotuose nuo nuodingųjų, dulkančių ir kvapus
skleidžiančių medžiagą. Patalpose turi būti ne aukštesnė kaip 20ºC
temperatūra. Medaus laikymo garantijos laikas žemesnėje kaip 20ºC
temperatūroje yra 6 mėnesiai. Laikymo ir realizavimo garantijos trukmė
skaičiuojama nuo tyrimo pažymėjimo išdavimo datos. Pirkdami medų
parduotuvėse ir turguose, paprašykite medaus tyrimo pažymėjimo, pamatę
ir įvertinę jį pagal turimas žinias, būsite garantuoti, kad
nusipirkote sveiką ir skanų produktą.
|
KAIP MEDŲ PASIRINKTI
|
Dažnas pirkęs medų ilgai abejoja - gerą nupirko ar ne,nes ankstesnis
buvęs kito kvapo kito skonio,kitos konsistencijos ar spalvos, bando
patikrinti įvairiais liaudiškais metodais. Daugeliu atvejų puikiausiai
tinka cheminis pieštukas(randa per didelį vandens kiekį
meduje),įkaitintas virbalas(rodo,ar nepripilta į medų sirupo,ar neįberta
cukraus). Bičiulis A.Amšiejus aprašo keletą būdų, kaip galima nustatyti
medaus kokybę paprastam vartotojui. Medaus vandeningumą namų sąlygomis
galima patikrinti cheminiu pieštuku. Nuo didelio vandens kiekio jis
tirpsta ir keičia spalvą, o jei vandens tik 20 proc., tai jis rašo kaip
paprastas pieštukas, spalvos nekeičia (p.s. tikrinant šiuo būdu medų
reik imti ne nuo paviršiaus, o iš 3 - 5 mm gylio ir pieštuką kišti
tiesiai į medų, nes medus yra hidrofobiškas, pats traukia drėgmę, todėl
imant nuo paviršiaus galima gaut neteisingus rezultatus, be abejo ir
pats pištukas prieš tikrinimą turi būti visiškai sausas). Medaus
reakcija visuomet rūgšti, o medaus, kuriame įmaišyta cukraus, reakcija
būna neutrali ar net šarminė. tai galima patikrinti lakmuso popierėliu -
nuo rūgščios reakcijos jis paraudonuoja, nuo neutralios ar šarminės -
pamėlynuoja. Norint nustatyti, ar meduje nėra želatinos, į mėgintuvėlį
įpilama 5 ml vandens ir medaus tirpalo (santykiu 1:2) ir 5 - 10 lašų 5
proc. tiamino tirpalo. Jei meduje želatinos yra, matysis baltos nuosėdos,
jei ne - tirpalas tik susidrumsčia. Norint patikrinti, ar į medų
neįmaišyta krakmolo arba miltų, į 3 -5 ml vandens - medaus tirpalo (1:2)
įlašiname 3 - 5 lašus liugolio (vandenilio jodo tirpalo). Jei tirpalas
nusidažo mėlymai - reiškia krakmolo ar miltų esama. Bet iš kitos pusės
falsifikatoriai taip pat puikiai žino populiariausius tikrinino metodus
ir priemones jiems apeiti.Pasitaiko padirbinių,kurių net vidutinio lygio
laboratorijose neįmanoma atskirti nuo natūralaus medaus.Daugiau
garantijų perkant medų iš gerai žinomo,daug metų prižiūrinčio bites
bitininko kurį galite bet kada rasti.Gerai būtų ,kad jis nors retsykiais
tirtų medų laboratorijoje,būtinai turėtų bityno sanitarinį -
veterinarinį pasą.Medaus gydomosios savybės geriausiai išnaudojamos jei
vartojamas medus surinktas 30 kilometrų spinduliu nuo pastovios
gyvenamosios vietos.Labiausiai į tai turėtų atkreipti dėmesį alergiški
žmonės,nes meduje esančios žiedadulkės daug silpniau alergizuoja,nei
skraidančios ore,ir, pastoviai vartojant, stiprina organizmo atsparumą
būtent alergijai žiedadulkėms.Iš toliau atvežtą medų patartina pirkt tik
specializuotą (aviečių, liepų, grikių ,vikių, akacijų ir pan.),kuris
naudojamas vienam ar kitam susirgimui gydyt . Geriausias pastoviam
vartojimui vis tik yra liepos mėnesio įvairių žiedų ( liepų, aviečių,
ožiarožių ir kt. ) medus.
|
TIK NEPIRKITE MEDAUS GATVĖSE IR IŠ NEAIŠKIŲ ASMENŲ, KURIEMS VĖLIAU
NEGALĖSITE PAREIKŠT PRETENZIJŲ! |
Reikia atsimint,kad skirtingose
vietose yra skirtinga augmenija,kad bitės niekada nesuneša medaus tik
grynai iš vienos rūšies augalų, todėl tos pat rūšies(liepų,aviečių,pievų
ir kt.)medus iš skirtingų vietų gali truputį skirtis skoniu,spalva
kvapu.Sąlyginai medus skirstomas pagal kilmę,dažniausiai pagal
žiedadulkių kiekį arba rinkimo laiką: |
Vaismedžių medus - šviesiai
geltonas ,malonaus obels žiedų kvapo, susikristalizavęs į smulkius
kristalus dar pašviesėja. |
Aviečių medus - kol šviežias - nuo šviesiai
geltono su žalsvu atspalviu iki tamsaus kaip smala,susikristalizavęs
darosi labai šviesus su pilkšvu ar melsvu atspalviu,malonaus aviečių
kvapo,kristalizuojasi smulkiai. Puikiai tinka peršalus su šilta arbata,
malšina kosulį, galima vartoti profilaktiškai. Dėl malonaus skonio ir
puikių gydomųjų savybių ypatingai vertinamas, bet toli gražu ne
kiekvienam bityne gaunamas, nes prie bityno turi būt dideli
avietynai.Dėl didelės paklausos "aviečių medum" dažnai pavadinamas medus
su labai maža aviečių nektaro dalim arba(dažniausiai turguose) tik
spalva panašus į tikrą.
galima įsigyti |
Kiaulpienių medus - aukso
geltonumo,labai kvapnus,greitai kristalizuojasi. |
Dobilų medus - šviesiai
geltonas, susikristalizavęs būna beveik baltas, kristalizacija
smulki,aromatas vos jaučiamas.Vartojamas kaip dietinis produktas. |
Rapsų medus - šviesiai
gelsvas, susikristalizavęs baltos taukų spalvos, aromatas vos
jaučiamas,dažniausiai vartojamas kaip cukraus pakaitalas(kepimui,
virimui, salotoms). |
Liepų medus - šviesiai geltonas,kartais
gelsvai žalsvas,šviežias turi tamsiai žalią atspalvį,malonaus liepų
žiedų kvapo, tinka peršalus su šilta arbata,malšina kosulį, skatina
prakaitavimą, todėl nepatartina valgyt daugiau 300 g per dieną.galima
įsigyti |
Viržių medus -
tamsiai geltonas su rusvu ar rausvu atspalviu, silpno aromato,
susikristalizavęs būna minkštokas. |
Miško medus - aitraus
skonio,dažniausiai tamsios(iki šviesiai pilkšvos) spalvos. Aromatas ne
visada vienodai jaučiamas. |
Grikių medus - tamsiai
geltonas ar rudas, aštraus specifinio skonio ir kvapo. |
Tai labiausiai paplitusios medaus
rūšys, bet kiekvienas turi specifinių savybių. Liepų ir aviečių medus -geriausias
vaistas nuo peršalimo gerklės skausmo, anginos,dobilų ir rapsų medus
vartojamas kaip dietinis produktas ir t.t.Taigi visas medus, jei jis
natūralus, yra geras. |
Medaus rūšys
dr. Algirdas Baltuškevičius
Medų gamina bitės iš surinkto nektaro ir lipčiaus. Nektaro arba žiedų
medus, surinktas iš vienos augalų rūšies, vadinamas monofloriniu, o surinktas iš
įvairių augalų - polifloriniu. Monoflorinio medaus biologinis poveikis
organizmui nevienodas.
Liepų medus - šviesiai geltonas, malonaus liepų žiedų kvapo.
Vartojamas gydyti peršalimo ligoms (sloga, angina, faringitas, laringitas,
bronchitas), kepenų bei inkstų ligoms, pūliuojančioms žaizdoms gydyti.
Aviečių medus -
šviesios spalvos, malonaus, bet stiproko kvapo. Vartojamas
gydyti peršalimo ligoms.
Kiaulpienių medus - aukso spalvos, kartoko skonio, labai kvapnus.
Rekomenduojamas nuo skausmo, kvėpavimo takų uždegimo, padidintam skrandžio
sulčių rūgštingumui mažinti.
Rapsų medus -
baltas arba šviesiai gelsvas, silpno malonaus kvapo, truputį kartoko
skonio. Vartojamas padidintam skrandžio sulčių rūgštingumui mažinti, kepenų
ligoms gydyti.
Dobilų medus -
šviesiai gelsvas, beveik baltas, švelnaus malonaus skonio.
Vartojamas sumažinto skrandžio sulčių rūgštingumui didinti, kepenų ligoms gydyti.
Viržių medus -
tamsiai geltonas su rusvu atspalviu, stipraus, panašaus į viržių
žiedų kvapą, kartoko skonio. Vartojamas inkstų, šlapimo pūslės, prostatos ligoms
gydyti.
Grikių medus -
tamsus, rausvas arba beveik rudas, aštraus skonio bei kvapo. Jis
turi daugiau geležies ir baltymų, todėl vartojamas nuo mažakraujystės, švelnina
vaikų brendimo metu atsirandančius augimo skausmus, ramina nervų sistemą,
stiprina organizmą.
Pievų medus
yra poliflorinis, t.y. surinktas iš daugelio augalų žiedų, malonaus
skonio, geltonas arba gelsvai rusvos spalvos. Jame yra daug aromatinių medžiagų,
nemažai B grupės ir C vitaminų. Jis vertingas nusilpusiems ir peršalimo ligoms
gydyti.
Lipčiaus medus,
surinktas iš amarų išskyrų, skiriasi nuo žiedų medaus. Jame
daugiau dekstrinų, mineralinių medžiagų, sacharozės, mažiau invertuoto cukraus,
negu nektaro meduje. Ypač daug lipčiuje yra šarminių metalų - kalio ir natrio
druskų.
Kadangi lipčiaus meduje mažiau vandens ir daugiau baltymų, dekstrinų, jis 2-3
kartus tirštesnis už žiedų medų. Bičiųžiemos maistui lipčiaus medus netinka, o
žmogui jis labai
naudingas.
Kai kurios retai pasitaikančios medaus rūšys turi nuodingų arba toksinių savybių.
Toks medus gali būti surenkamas iš virži nių šeimos augalų - rododendrono,
azalijos ir andromedos. Nuodingais medaus komponentais yra acetilandromedolas ir
kiti reti alkaloidai bei gliukozidai. Tokio medaus valgyti negalima.
LIPČIUS
Prof. Jonas Kriščiūnas
Vasarą ant medžių ir žolinių augalų lapų atsiranda lipaus ckysčio, vadinamo
lipčiumi, amaru, sausiais ir kitais vardais. Šitą skystį bites laižo ir neša
namo, kaip medų. Lipčius yra dvejopos kilmės: 1) grynai augalų kilmės ir 2) lapų
utėlių arba vabzdžių kilmės.
Augalų kilmės lipčius.
Karštą vasarą beveik visados ant medžių lapų yra saldaus skystimo.
Daugiausia skystimo ant lapų yra rytais. Šio skystimo pasirodymas aiškinamas
taip. Karštą saulėtą dieną augalas pro lapus išgarina daug vandens. Garuojančiam
vandeniui papildyti jis šaknimis daug vandens traukia iš žemės ir paduoda į
lapus. Nusileidus saulei, oras atvėsta ir vandens garavimas iš lapų beveik
sustoja. Bet šaknys vis dar paduoda daug vandens. Šitas vanduo susitvenkia
lapuose ir net išsisunkia lašeliais j lapų paviršių. Cukrus tame vandenyje
atsiranda šitokiu būdu. Šiltą saulėtą dieną lapų žalieji kūneliai (chlorofilas)
pagamina daug krakmolo. Naktį krakmolas paverčiamas cukrumi, su vandeniu
išsiuntinėjamas i visas augalo dalis ir vartojamas ląstelių kvėpavimui bei naujų
ląstelių statybai. Į lapų paviršių išsisunkęs vanduo turi ir cukraus. Saulei
patekėjus, vanduo garuoja, išsisunkęs skystis tirštėja, o dieną beveik visai
išdžiūsta, tik ant lapų lieka plonas sluoksnis lipaus skystimo. Bitės šj
skystimą skuba imti rytais, kol jis per daug nesutirštėjęs.
Skystimas iš lapų gali sunktis ir dieną, kai prieš audrą oras pritvinksta garų
ir iš lapų vanduo negali garuoti. Esant tvankiam orui, dažnai tenka matyti, kad
bites ir smilgų stiebus laižo. Pabraukus tada smilgos stiebą tarp pirštų, ant jų
lieka saldaus skystimo lašelis. Jei tokių dienų vasarą daugiau pasitaiko, tai
bites labai daug lipčiaus prineša.
Lipčius išsisunkia ant daugelio medžių lapų: ąžuolų, liepų, klevų,
gluosnių, drebulių, lazdynų, eglių, pušų ir kitų. Taip pat gali išsisunkti ir
ant žolių lapų bei stiebų. Kai kada lipčiaus tiek išsisunkia, kad net kaip rasa
nuo lapų krinta.
Lapų utėlių kilmės lipčius.
Ant daugelio augalų apatinėje lapų pusėje apsigyvena žalios spalvos
mažučiai minkšti vabaliukai, vadinami lapų utėlėmis. Jos atsiranda pavasarį ant
liepų, ąžuolų, bukų, uosių, kaštanų, klevų, gluosnių, drebulių, šermukšnių,
vaismedžių, žirnių, pupų, vikių, aguonų ir daugelio kitų augalų lapų, apatinėje
jų pusėje. Utėlės praduria lapo odelę ir čiulpia jo sultis. Lapai dažnai
pasidaro raukšlėti arba ir visai susisuka. Lapų utėlių kiaušinėliai žiemoja ant
medžių šakelių. Kai medžiai sužaliuoja ir oras gerai jšyla, iš kiaušinėlių
išsirita be sparnų mažos utėlytės. Apsigyvena lapų apačioje, čiulpia iš lapų
skystimą ir auga. Jos užauga per 8-
15 dienų.
Juo oras šiltesnis ir sausesnis, juo greičiau jos užauga. Užaugusi utėlė gimdo
gyvas naujas utėlytes. Kasdien jį pagimdo po 4-14 utėlyčių, kurios per 8-15
dienų
užauga ir gali taip pat gimdyti naujas utėlytes ir taip toliau. Tokiu būdu po
lapu greit priauga daugybė utėlių. Kada lapas nebegali duoti utėlėms pakankamai
maisto, pradeda gimti sparnuotos utėlės, kurios nulekia ir apsigyvena po kitų
lapų arba ant kito augalo. Rudenį atsiranda ir patinų. Jie apvaisina pateles,
kurios deda kiaušinėlius. Šie žiemoja ir pavasarį iš jų išsirita utėlės.
Utėlės nepaprastai vislios. Kiekviena utėlė gali duoti 70100 Pear. Per 60 dieną
iš vienos utėlės gali susidaryti giminė iš 6 250 000 utėlių, skaitant, kad
kiekviena utėlė kas 15 dieną pagimdys po 50 utėlaičių. Taip smarkiai
besidaugindamos, jos Pear visus augalus. Bet yra daug vabzdžių, paukščių ir
ligų, kurie jas naikina.
Utėlės nesunaudoja visos iščiulptos iš lapų sunkos. Likučius išmeta lauk. Tuose
likučiuose yra daug cukraus. Utėlės iš savo kūno tuos likučius išmeta didele
jėga, kaip iš švirkšto. Ta sunka krinta ant lapų ir čionai jos tiek susirenka,
kad jį net lašais kaip rasa krinta ant žemės. Juo diena karštesnė, tuo daugiau
ir to skystimo utėlės išmeta.
itas skystimas taip pat vadinamas l i p č i u m i, arba tiesiai a m a r u,
nes amaru žmonės vadina lapų utėles. Kai kur jis vadinamas s a u s i a i s, nes
skystimas pasidaro sausros metu, kai utėlėms patogiausios sąlygos daugintis.
Sausros metu, kai žieduose nektaro bitės neberanda, renka ir lipčių. Kai
kuriais metais bites jo labai daug prineša.
Kitų vabzdžių lipčius.
Tyrimai parodė, kad saldrų skystimą ant lapų išmeta ne tiktai lapų utėlės,
bet ir daug kitų vabzdžių bei jų vikšrai. Pavyzdžiui, ant eglių ir pušų daug
lipčiaus kai kuriais metais pagamina: Chermes, Aspidiotes, Lecanium, Lachnus .
Ant ąžuolų, be anksčiau minėtų vabzdžių, lipčių gamina dar Vacuna, Cecidomia,
Attelabas. Ant alksnių - Erinaum. Ant kitokių medžių bei krūmų yra ir kitokių
vabzdžių, gaminančių lipčių.
Bitynuose, kurie yra arti miškų, medus, ypač tamsusis, daugiausia sudarytas iš
lipčiaus.
Skirtumas tarp tikro medaus ir lipčiaus.
Daugumos žiedų medus yra gana šviesus, tiktai grikių ir ypač viržių tamsus.
Lipčius visados yra tamsus. Utėlių kilmės lipčius dažnai turi net žalsvą
atspalvi, kaip ratų tepalas. Jei medus yra tamsios spalvos ir surinktas ne iš
grikių ir ne iš viržių, tai tikrai yra lipčius. Vabzdžių pagamintas lipčius būna
šviesus, kaip bičių medus, bet kai jisai išmetamas ant lapų, tai greitai jame
prisidaugina įvairių grybelių ir bakterijų, kurios lipčių nudažo įvairiomis
tamsiomis spalvomis.
Žiedų medus ir lapų kilmės lipčius turi tam tikrą skonj ir kvapą. Pvz. eglių,
pušų kilmės lipčius turi terpentino, sakų kvapą. Utėlių kilmės lipčius
dažniausiai neturi augalų kvapo, o turi tam tikrą, dažnai nemalonų skonį.
Šiltuose kraštuose žiedai maža nektaro gamina, bet tenai labai išsiplatinę
įvairių rūšių utėlės ir kai kurie kiti vabzdžiai, gaminantieji lipčių. Tenai
bitės daugiausia ir prineša lipčiaus. Toks medus sunaudojamas meduoliams bei
kitiems gaminiams.
Medus nuo lipčiaus skiriasi ir savo sudėtimi. Žiedų meduje dekstrino yra nuo 0,5
iki 1%, o lipčiuje jo yra net nuo 10 iki 13%, o kai kada ir daugiau, ypač utėlių
lipčiuje.
Kai kada lipčius koriuose greitai sukietėja. Pavyzdžiui, Čekoslovakijoj 1958
metais nuo eglių suneštas lipčius po 24 valandų koriuose visiškai sukietėjo.
Teko jį tirpinti vandenyje ir medsukiu išsukus suvartoti midaus gamybai.
Lipčius bitėms nesveikas maistas.
Lipčiuje yra medžiagų, kurios bitės viduriuose nesuvirškinamos. Vasarą, kai
bitė dažnai gali išsivalyti, lipčius bitėms mažai kenksmingas. Žiemą bitės
išmatų žarna greitai prisipildo dekstrino ir jau sausio mėnesį bitės pradeda
viduriuoti. Be to, dekstrinas bites labai troškina. Negaudamos pakankamai
vandens, pradeda labai nerimauti, gamina daugiau šilumos, o šilumai gaminti
sunaudojama dar daugiau maisto, ir išmatų žarna dar greičiau prisipildo. Kuriais
metais bitės lipčiaus daugiau prisirenka, tą žiemą daugiau bičių išmiršta.
Lipčiuje mineralinių medžiagų yra daug daugiau, negu meduje. Paskutinieji
tyrimai parodė, kad maistas, turintis mineralinių medžiagų, bičių žiemojimui
netinka. Be to, lipčiuje randama ir nuodingų bitėms medžiagų.
Kai kurie bitininkai mano, kad lipčius ir vasarą bitėms gali pakenkti. Pvz., jei
bitės ilgesnį laiką negauna žiedų medaus ir turi maitintis lipčiumi, motina
pradeda mažiau dėti kiaušinėlių, o kai kada ir be laiko numiršta.
Lipčiumi penimi perai blogai auga, ir daug jaunų bičių miršta. Ant avilio dugno
ir ant prielakčio matyti vos gyvų bičių. Tokioje šeimoje greičiau plinta
ivairios ligos.
Lipčius žmonėms dažnai yra naudingesnis už tikrąjj medų.
Augalai žieduose gamina nektarą (saldų skystimą) vabzdžiams, ypač bitėms,
privilioti. Todėl augalo nektarinės gamina
nektarą tokios sudėties, kokia reikalinga bičių sveikatai.
Vienok, iš nektaro pagamintas medus tinka ir žmonių sveikatai, nors gamta medų
ne žmonėms taikė.
L,apo utėlių lipčius gamintas ne bitėms; tai šalutinis gaminys, utėlų
maitinimosi atliekos. Utėlė iš lapų čiulpia sultis. Augalo sultyse yra jvairių
medžiagų: cukraus, baltymų, mineralinių druskų ir kitų. Iš sultinių medžiagų
utėlėms labiausiai reikalingos baltyminės medžiagos, o cukrus, mineralinės
druskos ir kitos medžiagos atlieka. Taigi, lapų utėlės augalo sultis savo kūne
praleidžia kaip pro tam tikrą koštuvą, kuris baltymus ir kitų medžiagų dalį
sulaiko, o atliekamą cukrų, mineralines druskas ir kitas utėlių kūnui
nereikalingas medžiagas išmeta laukan, Prie paimtų ir išmestų medžiagų utėlės
dar prideda iš savo organizmo organinių rūgščių, enzimų (fermentų), vitaminų ir
kt. Tos išmatos - tai ne suvirškinto maisto liekanos, o atskiras utėlės kūno
gaminys iš augalo sulčių.
Koks skirtumas tarp nektaro ir utėlių atliekų sudėties, matyt iš žemiau dedamos
lentelės.
Nektaro ir utėlių atliekų sudėties palyginimas (procentais)
Medžiagų pavadinimas |
Medus |
Utėlių atliekos |
Vandens |
70,2 |
56,1 |
Vynuoginio ir vaisinio cukraus
|
15,3 |
18,7 |
Sacharozės |
14,4 |
3,1 |
Melitozės (cukraus) |
0 |
22,0 |
Baltymų |
0 |
0 |
Mineralinių druskų |
yra |
daugiau |
Organinių rūgščių |
nėra |
yra |
Enzimų |
yra |
daugiau |
Vitaminų |
yra |
daugiau |
Juhibino |
yra |
daugiau |
Iš aukščiau nurodytos lentelės duomenų matyti, kad utėlilų
liekanų sudėtis beveik tokia pati, kaip nektaro, tiktai atliekose mažiau vandens
ir daugiau įvairių cukrų, ypač melitozės, ir kitų medžiagų.
Bitės iš nektaro pagamina medų, o iš utėlių atliekų - lipčių. Kokia medaus ir
lipčiaus sudėtis, matyti iš žemiau pridedamos lentelės.
Medaus ir lipčiaus sudėtis (procentais)
Medžiagų pavadinimas |
Medus |
Lipčius |
Vanduo |
18 - 25 |
10 - 18 |
Vynuoginis cukrus |
30 - 40 |
60 - 70 |
Vaisinis cukrus |
30 - 40 |
30 - 40 |
Melitozė |
0 |
3,8 - 34,6 |
Mineralinės druskos |
0,10 - 0,35 |
0,35 - 1,00 |
Organinės rūgštys |
0,69 - 3,60 |
3,5 - 4,5 |
Inhibinas |
yra |
daugiau |
Enzimai, vitaminai |
yra |
daugiau |
Iš aukščiau nurodytų duomenų matyti,
kad lipčiuje yra beveik dvigubai daugiau vynuoginio cukraus, kuris įeina
į kraujo sudėtį ir yra svarbiausias širdies energijos šaltinis. Lipčius,
lyginant su tikruoju medumi, yra tuo pranašesnis, kad jame yra cukraus
melitozės, labai naudingos ligoniams. Meduje yra .apie 10 įvairių
mineralinių druskų, o lipčiuje - net 24. Be to, lipčiuje rasta:
volframo, chromo, molibdeno, vanadijaus, alavo ir sidabro. Lipčiaus
mineralinės druskos yra labai veiksmingos įvairioms ligoms gydyti.
Lipčiuje yra gana daug inhibino, kuris stabdo bakterijų vystymąsi ir
tokiu būdu pagreitina ligonių pasveikimą, o sveikuosius apsaugo nuo
vairių ligų. Pagaliau lipčiuje enzimų ir vitaminų taip pat yra daugiau,
negu žiedų meduje.
Taigi, lipčius žmogui kaip maistas ir gydomoji priemonė yra pranašesnis
už grynąjį medų. Taip pat grikių ir viržių tamsusis medus, turįs daugiau
mineralinių ir kitų medžiagų, dažnai būna naudingesnis už šviesų medų.
Kuriems tikslams bitės vartoja medų?
Prof. Jonas Kriščiūnas
Medus reikalingas bičių gyvybei palaikyti, energijai dirbant ir šilumai
gaminti. Daug šilumos reikia visam aviliui žiemos metu apšildyti ir ypač perams
šildyti. Augantiems perams reikia ne mažiau kaip 31°C šilumos, o lauke anksti
pavasarį dar gali būti 10-15°C šalčio. Taigi, kiekviena bitė yra lyg ir maža
krosnis, kurioje dega medus ir gaminasi šiluma.
Medus duodamas kaip maistas sykiu su bičių duona (žiedadulkėmis) senesniems
darbininkių bičių ir tranų perams. Jaunesnieji perai penimi pieneliu, bet
pieneliui pagaminti taip pat reikia medaus ir duonos.
Bičių šeimoje žiemą būna nuo 15 ligi 30 tūkstančių bičių, o vasarą apie 50
tūkstančip. Viena bitė gyvybei palaikyti per dieną žiemos metu suvartoja apie 1
mg medaus, 30 tūkstančių bičių sunaudos apie 30 gramų, o per visą žiemą, t. y.
150 dienų - apie 4,5 kg.
Vasaros metu, kai bitės gali išeiti j darbą, kiekviena bitė per dieną gyvybei
palaikyti ir darbui sunaudoja vidutiniškai apie 5 mg medaus. Labai
susijaudinusios, pavyzdžiui spietimo metu, arba supykintos bitės medaus
sunaudoja 10 kartrų daugiau. Per visą vasarą - 210 dienų - viena bitė sunaudos
apie 1,05 g, o 50 tūkstančių bičių - 52,5 kg.
Kiekvienoje bičių šeimoje vasarą apie 3 mėnesius būna ir tranų. Tranas gyvybei
palaikyti per dieną suvartoja apie 13,6 mg medaus, o per 90 dienų sunaudos apie
1,2 g. Sakysim, bičių šeimoje vidutiniškai bus apie 1000 tranų. Per 3 mėnesius
jie sunaudos apie 1,2 kg medaus.
Daug medaus bitės sunaudoja perams auginti. Per vasarą jos. užaugina apie 150
tūkstančių perų. Vienam perui užauginti suvartojama apie 200 mg medaus, o
visiems perams reikia apie 30 kg. Be to, jos užaugina 1000 tranų. Vienam trano
perui užauginti suvartojama apie 500 mg, o 1000 reikės apie 0,5 kg. 10 - 15 kg
medaus paprastai pasiima bitininkas.
Taigi, iš viso anksčiau minėtiems reikalams suvartojama medaus:
1. |
Bičių maistui žiemos metu |
4,5 kg |
2. |
Bičių maistui vasaros metu
|
52,5 kg |
3. |
Tranams maitinti vasaros metu |
1,2 kg |
4. |
Bitiniams perams penėti |
30,0 kg |
5. |
Traniniams perams penėti |
0,5 kg |
6. |
Bitininkui |
15,0 kg |
|
Viso
. . . 103,7 kg
|
Bitės per vasarą labai daug dirba.
Nors bitės pavasarį, vasarą ir rudenį į darbą gali eiti apie 210 dienų, bet
gerų, darbingų dienų, kai jos parneša po kelis kilogramus medaus, būna tiktai
apie 20.
Anksčiau buvo sakyta, kad bitės per vasarą surenka apie 104 kg medaus. Bet bitės
renka ne medų, o nektarą. 1 kg medaus bitės pagamina vidutiniškai iš 3 kg
nektaro. Vadinasi, bitės turėjo parnešti apie 312 kg nektaro. Bičių perams
maitinti tenka parsinešti apie 20 kg žiedadulkių ir apie 20 kg vandens. Iš viso
per vasarą bitėms tenka parsinešti apie 350 kg įvairių rūšių maisto.
1 kg nektaro ar kitokio maisto surinkti bitė turi išskristi į lauką apie 15
tūkstančių kartų, vadinasi, norint surinkti 312 kg maisto, tenka išlėkti apie
puspenkto milijono (4 680 000) kartų.
Kiekvienu išlėkimu nektaro rinkti bitė aplanko apie 125 žiedų. Per visą vasarą
vienos šeimos bitės, rinkdamos nektarą arba žiedadulkes, aplankys (4 680 000 X
125 = 585 000 000) apie 600 milijonų žiedų.
Tokį darbą atlieka vidutinio stiprumo bičių šeima, vasarą turinti apie 50
tūkstančių bičių. Stiprios šeimos, turinčios bičių dvigubai daugiau, ir darbų
nudirba daugiau. Per vasarą jos aplanko daugiau kaip 1000 milijonų žiedų.
Kiekvienas bitės aplankytas žiedas duoda sėklą, uogą arba vaisių.
Pagal prof. E. Canderio apskaičiavimus, bitės, lankydamos augalų žiedus,
padidina jų derlių. Derliaus padidėjimo vertė yra vidutiniškai 16 kartų didesnė
už surinkto medaus vertę.
Medus gydomojoje kosmetikoje. Receptai
dr. Algirdas Baltuškevičius
Medus dažnai vartojamas gydomojoje kosmetikoje. Jis minkština sausą odą, apsaugo
ją nuo pleiskanų, gerina veido odos mitybą, minkština rankų odą. Šiam tikslui
naudojami medaus kremai ir medaus kaukės. Jos dedamos ant veido 20-čiai min.,
prieš tai nuplovus veidą ramunėlių vandeniu. Po to veidas nušluostomas vatos
tamponu ir nuplaunamas šiltu minkštu vandeniu.
Rekomenduojami šie medaus kaukių receptai: 1) pieno-medaus kaukė, susidedanti iš
vieno valgomojo šaukšto skysto medaus ir vieno desertinio šaukšto pieno;
2) kiaušinio trynio-medaus kaukė, susidedanti iš vieno arbatinio šaukštelio
medaus ir glicerino, gerai sumaišyto su vieno kiaušinio tryniu. Veido ir rankų
odai minkštinti labai naudingas medaus vanduo (į 0,5 stiklinės šilto virinto
vandens įdėti vieną valgomą šaukštą medaus ir gerai išmaišyti).
Kada negalima vartoti medaus?
dr. Algirdas Baltuškevičius
Nors retai, bet gali pasitaikyti nuo medaus alergijos atvejų
(idiosinkrazija). Tada medaus vartoti negalima. Atsargiai ir labai mažais
kiekiais medų gali vartoti nutukę asmenys, nes, esant lėtai medžiagų apykaitai,
meduje esantys angliavandeniai, kaip ir kiti saldumynai, gali virsti riebalais.
Negalima medaus perduozuoti, nes dideli medaus kiekiai gali pažeisti kasos
funkciją, todėl sergantieji kasos ligomis turi vartoti medaus mažai, o susirgę
cukriniu diabetu, gali jo paragauti tik leidus endokrinologui. Negalima medaus
vartoti viduriuojant, nes medus skatina žarnyno peristaltiką, laisvina vidurius.
|
|