SUDĖTIS Bičių pienelis -
bičių darbininkių priešakinių žandų ir ryklės
liaukų sekretas, šiuo metu daug kam žinomas bičių
produktas. Tai gelsva, aitri, rūgštoka tyrelė. Ją
pašarminus pro mikroskopą galima matyti įvairių
priemaišų - žiedadulkių, vaško trupinėlių,
smulkių augalų dalelių ir kt., iš ko galima atskirti
tikrą bičių pienelį nuo falsifikuoto. Didžiausią
bičių pienelio dalį sudaro vanduo. Be to jame randama
11,15% baltymų, 8,94% angliavandenių, 5,61% riebalų ir
0,81% mineralinių medžiagų. Baltymus sudaro albuminai
ir globulinai.Randamos visos žmogaus organizmui būtnos
amino rūgštys,kurių dalis laisvos, dalis
surištos.Angliavandenius sudaro 5 cukrūs, išskirta
visa eilė disacharidų, glikopeptidų, 16 riebiųjų
rūgščių, randama daugelis mikroelementų, visi B
grupės vitaminai, vitamino C, vitamino A provitamino -
karotino, pantoteno rūgšties. VARTOJIMAS Bičių pienelis
ypatingai vertinamas dėl stimuliuojančio poveikio -
pagerėja savijauta, darbingumas, pagyvenę žmonės
darosi žvalesni, pagerėja jų jutimo organų
funkcija.Teigiamai veikia sergant bronchine astma,
smegenų kraujagyslių ateroskleroze, esant lėtiniam
širdies vainikinių kraujagyslių nepakankamumui, po
miokardo infarkto, sergant kai kuriomis nervų ir odos
ligomis, esant vaikų lėtiniams virškinimo sutrikimams
bei hipotrofijai, tigiamai veikia klimakterinių
distonijų atveju, pooperaciniu laikotarpiu, gydant
nudegintas žaizdas, burnos uždegiminius procesus,
stiprinant organizmo atsparumą radioaktyviems
spinduliams, taikant juos gydymui. Gydymui naudojamas
iš motininių akučių surinktas bičių pienelis,
maisto racionui papildyti galima vartoti bičių pienelį
iš traninių akučių. Rekomenduojama vartoti 15 -30
dienų, suaugusiems 50 - 200 mg, vaikams 10 - 50 mg per
dieną. Veiksmingiausias ir greičiausiai įsisavinamas
kai laikomas po liežuviu. DĖL DIDELIO LYTINIO HORMONO
KIEKIO NEPATARIAMA VARTOTI PAAUGLIAMS LYTINIO BRENDIMO
LAIKOTARPIU RINKIMAS
Besiruošiančioj
spiest šeimoj laikinai pašalinama motinėlė,
išlaužomi spietiminiai narveliai, iš kurių
išrenkamas pienelis. Po trijų parų išlaužomi
gelbėjimosi narveliai, išrenkamas pienelis, dar po
trijų parų darbas pakartojamas, bet paskutinis pienelis
jau nevisavertis. Šeimai gražinama motinėlė arba
keičiama nauja. Tai paprasčiausias būdas.
Specializuotuose ūkiuose daromos dirbtinės akelės, į
kurias perkialiami kiaušinėliai (kaip auginant
motinėles), bet reik atmint, kad tik pirmos ir antros
kartos pienelis yra visavertis. Iš 5 - 6 motininių
lopšelių galima surinkti vidutiniškai 1 gr pienelio.
LAIKYMAS Grynas
bičių pienelis laikomas stikliniuose indeliuose po 5 -
15 gr -5 C temperatūroje. Galima išmaišyti meduje - 1
dalis pienelio, 10 dalių medaus ir laikytivėsioje
patalpoje. |
Bičių duona yra
medaus ir židadulkių mišinys, turintis daug bičių
organizmo liaukų gaminamų sekretų. Jų dėka duonoje
vyksta fermentaciniai procesai, kurių išdavoje kinta
joje esančių komponentų santykiai, susidaro naujos
medžiagos. Pagrindinis bičių baltyminių medžiagų
šaltinis. Vartojama
organizmui stiprinti, veikia kraujo gamybos organus,
didina hemoglobino ir eritrocitų kiekį kraujyje. Daug
naudoja sportininkai, sunkų fizinį darbą dirbantys
žmonės, po kraują silpninančių vaistų vartojimo.
Patariama visiems sunaudot po 200 gr duonelės pavasarį
ir rudenį. DĖL
DIDELIO LYTINIO HORMONO KIEKIO NEPATARIAMA VARTOTI
PAAUGLIAMS LYTINIO BRENDIMO LAIKOTARPIU, DIDINA
SKRANDŽIO SULČIŲ RŪGŠTINGUMĄ
ŽIEDADULKĖS
IR BIČIŲ DUONA
Žiedadulkės - augalų vyriškosios lytinės
lastelės. Jos formuojasi ir bręsta žiedo vyriškojoje dalyje, kuokelių sustorėjimuose -dulkinėse.
Žiedadulkėms subrendus, dulkinės sienelė plyšta, ir
žiedadulkės išdulka. Be savo tiesioginės paskirties - apvaisinti
moteriškoje žiedo dalyje, sėklapradyje, glūdinčią kiaušialąstę,
žiedadulkės yra daugelio naudingų vabzdžių entomofagų - maistas. Bitėms
žiedadulkės yra vienintelis amino rūgščių, riebalų tiekėjas, svarbus
mineralinių druskių, mikroelementų ir daugelio vitaminių šaltinis.
Kiekvienos
augalo rūšies žiedadulkės daugiau ar mažiau skiriasi forma, dydžiu, paviršiaus
raštu ir dalinai spalva. Pavyzdžiui, ežeinio žiedadulkės yra kriaušės formos,
klevo - laivelio, lazdyno - trikampės, saulėgrąžos-primena ovalius, dygliuotus
kaktusėlius, facelijos - rugio grūdą. Žiedadulkės yra nuo 0,2 iki 0,003 mm
skersmens. Mikroskopiniu žiedadulkių analizės metodu iš nuimtų nuo bitės
kūno arba meduje esančių žiedadulkių galima nustatyti, kokių rūšių
augalus bitės Iankė, taip pat ir medaus botaninę kilmę. Žiedadulkės
yra įvairių spalvų ir atspalvių, pradedant šviesia ir bairiant tamsiai
violetine, pavyzdžiui, aviečių - šviesios, liepų - šviesiai žalsvos, svėrių,
garstukų - geltonos, kiaulpienės-oranžinės, ežeinio-mėIynos, kaštanų - rudai
raudonos, rytinės aguonos - tamsiai violetinės.ir t. t. Žiedadulkės turi
daug baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų, įvairių cheminių elementų,
fitohormonų, fermentų, pigmentų ir kitų medžiagų
Žiedadulkių cheminė
sudėtis (%) (Pagal Tod ir Broterik) |
Augalų rūšis |
Vanduo |
Baltymai |
Riebalai |
Cukrus ir krakmolas |
Mineralinės medžiagos |
Kiti nenustatyti
produktai |
Žiedadulkių nešulėlių,
surinktų rinktuvais |
|
|
|
|
|
|
Pušis |
7,01 |
7,02 |
2,04 |
48,35 |
1,32 |
34,26 |
Paprastoji kiaulpienė |
10,96 |
11,12 |
14,14 |
34,93 |
0,91 |
27,64 |
Juodasis gluosnis |
12,30 |
22,33 |
4,15 |
32,18 |
3,61 |
26,43 |
Rusvasis dobilas |
13,44 |
20,68 |
3,22 |
30,21 |
5,49 |
26,96 |
Baltasis dobilas |
11,96 |
23,71 |
3,40 |
26,89 |
3,14 |
31,30 |
Juodoji garstyčia |
13,22 |
21,74 |
8,58 |
25,83 |
2,54 |
28,09 |
Žiedadulkių, surinktų
rankomis |
|
|
|
|
|
|
Kukurūzas |
5,53 |
20,32 |
3,67 |
36,59 |
2,55 |
31,34 |
Riešutinis lazdynas |
4,9 |
30,0 |
4,2 |
19,9 |
3,8 |
- |
Beržas |
5,0 |
21,9 |
2,7 |
- |
2,8 |
- |
|
Svarbiausioji
žiedadulkių sudėtinė dalis-baltymai. Žiedadulkių baltymai priklauso
albuminų ir globulinų pogrupiui. Randama ir lalsvų amino rūgščių
Baltymų kiekis svyruoja nuo 11,36 iki 51,2 %. Mažiausiai baltymų yra
pušų žiedadulkėse, daugiausia -ryžių ir kai kurių gluosnių rūšių žiedadulkėse.
Visių gyvų organizmų baltymai sudaryti iš 20-22 rūšių amino rūgščių. Dalį
amino rūgščių bitės organizmas susintetina pats, kitas, vadinamas būtinas,
turi gauti su maistu. Bitėms būtinos amino rūgštys yra šios: argininas,
histidinas, levuzinas, izolevuzinas, metioninas, fenilalaninas, treoninas,
triptofanas, valinas. Trūkstant kurios nors vienos iš jų, bitės
organizmas nesugeba susintetinti savų kūno baltymų. Visų augalų žiedadulkių baltymai turi daug šių rūgščių ir jų tarpusavio santykis
atitinka optimalius bičių organizmo reikalavimus. Žiedadulkėse
gausu įvairių angliavandenių: fruktozės, gliukozės, ksilozės,
arabinozės, sacharozės, celiuliozės ir kt. Žiedadulkėse aptinkama ir
laktozė, tai vienintelis toks atvejis augaluose. Žiedadulkėse
įvairių cukrų ir krakmolo yra vidutiniškai 20 %. Krakmolo būna keliolika
kartių mažiau, negu cukrų. Išimtį sudaro tik kukurūzų žiedadulkės.
Žiedadulkių angliavandeniai bitėms yra kaip energijos šaltinis. Įvairių augalų žiedadulkėse riebalų yra nuo 1 iki
20 %. Žiedadulkių mišiniuose riebalams tenka vidutiniškai 3 %. Žiedadulkių
sudėtyje rasta 9 riebiosios rūgštys, jų tarpe
labai
svarbios neprisotintos rūgštys: linolinė, linolininė ir arachido , įeinančios
į vitamino F kompleksą. Daugiausia riebalų
yra pavasarį žydinčių augalų žiedadulkėse, pavyzdžiui, kiaulpienių - 16,5
% lazdyno - 4,2 %. Vasarą žydinčių augalų žiedadulkėse riebalų kiekis mažėja, pavyzdžiui, dobilų - 1,4%, liepų - 1, 16.
Į vasaros
pabaigą riebalų kiekis žiedadulkėse vėl padidėja.
Žiedadulkių pariebėjimas sutampa su bičių prieauglio intensyviu auginimu.
Riebesniu maistu maitintas prieauglis ilgiau gyvena, sukaupia savo kūne
žiemai didesnes riebalų atsargas, geriau pakelia žiemojimą. Žiedadulkės
labai daug turi vitaminų, ypač B grupės. Vitaminų gausumu nusileidžia tik
kai kurioms mielių rūšims. Šiuo metu žiedadulkėse surasta jau 14
vitaminų
rūšių, bičių duonoje - 15 A (karotinas), B, (tiamino chloridas), B2
(riboflavinas), B6 (piridoksinas), B3 (pantoteno rūgštis), PP (nikotino
rugštis), M (folinė rūgštis), H (biotinas), C (askorbino rūgštis), E (tokoferolis),
D (ergokalciferolis), PR (rutinas), F (linolinė linolininė ir arachido rūgštys),
inozitas. Bičių duonoje randamas dar ir vitaminas K (žr. lentelėje).
Kai kurių vitaminų kiekis žiedadulkėse ir meduje
(100 g, miligramais - pagal Šoveną ir Svobodą) |
Vitaminų pavadinimas |
Žiedadulkės |
Medus |
C - askorbino rūgštis |
7 -15,0 |
0,0 |
B1 - tiamino chloridas |
0,92 |
0,044 |
B2 - riboflavinas |
1,85 |
0,026 |
B6 - piridoksinas |
0,5 |
0,01 |
PP - nikotino rūgštis |
20,0 |
0,11 |
B3 - pantoteno rūgštis |
3,0 - 5,0 |
0,055 |
H - biotinas |
25,0 |
0,066 |
Mažiau vitaminų yra nektare, tad žiedadulkės yra svarbiausias kai kurių vitaminų
šaltinis bitėms.
Mineralinės
medžiagos žiedadulkėse, sudaro 1,5 - 9 %, gausu kalio, fosforo, magnio, kiek mažiau
geležies. Iš mikroelementų: vario, boro, cinko, mangnio, kobalto,
molibdeno. Cheminių elementų žiedadulkėse yra apie 60 rūšių. Žiedadulkėse
gausu dar ne visiškai ištirtų fitohormonų. Vieni jų skatina
augalų augimą, kiti pasižymi priešingu veikimu. lš augimą skatinančių
hormonų rastas heteroauksinas. Iš fermentų žiedadulkėse randama:, amilazė, diastazė, invertazė, katalazė, lipazė,
fosfatazė. Žiedadulkių
spalva priklauso nuo dažo medžiagų, vadinamų pigmentais. Vieni jų
priklauso flavonolių, kiti karotinoidų klasei. Iš karotinoidų labiausiai
žiedadulkėse yra paplitęs oranžinės spalvos pigmentas karotinas ir geltonos
spalvos ksantofilas. Žiedadulkėse
gausu ir fitoncidų. Jie saugo nuo mikroorganizmų antpuolių ne tik pačią
žiedadulkę, bet ir jautrias žiedo dalis. Su žiedadulkėmis parneštos
fitoncidinės medžiagos ir bakteriofagai dezinfekuoja avilį, korius, padeda
greičiau įveikti bičių ligas. Cheminiai žiedadulkių pasikeitimai.
Rankomis ir bičių surinktų žiedadulkių cheminė sudėtis jau būna skirtinga. Kad
žiedadulkės lengviau suliptų į
gumulėlius, bitė primaišo nektaro arba medaus. Todėl bičių žiedadulkių nešulėliuose
cukraus būna beveik dvigubai daugiau, pavyzdžiui, beržo žiedadulkėse yra
18,5% cukraus, o nešulėliuose - jau 34,8%. Bitės priėmėjos žiedadulkes
suvilgo medumi, seilių liaukų sekretais ir galvos smūgiais sutrambuoja.
Žiedadulkėmis užpildo 1/3 korio akelės, viršų užlieja medumi ir uždengia
vaško dangteliais. Akelėje susidaro anaerobinės sąlygos. Veikiant
anaerobinėms, pagrindinai pieno rūgšties, bakterijoms, bičių seilių, taip
pat ir pačiose žiedadulkėse esantiems fermentams, jos pradeda rūgti,
fermentuotis. Sudėtingi cheminiai junginiai skyla į paprastesnes medžiagas.
Ryklės liaukų fermentas amilazė suskaldo krakmolą, o invertazė toliau skaldo
sacharozę į gliukoze ir fruktozę. Krūtinės liaukų fermentai proteazė,
pepsinas ir tripsinas dalį baltymų suskaldo iki peptonų ir amino rūgščių,
pasigamina daug pieno rūgšties ir vitaminas K. Nuo čia žiedadulkės jau
vadinamos bičių duona. Žiedadulkių ir bičių duonos cheminė sudėtis
skirtinga.
Žiedadulkių ir bičių duonos
cheminė sudėtis (%) |
|
Cukrūs |
Baltymai |
Riebalai |
Mineralinės medžiagos |
Pieno rūgštis |
pH |
Žiedadulkių |
18,50 |
24,06 |
3,33 |
2,55 |
0,56 |
6,3 |
Bičių duonos |
34,80 |
21,80 |
1,58 |
2,43 |
3,06 |
4,3 |
|
Bičių duonoje mažiau baltymų, riebalų, beveik dvigubai
daugiau cukraus ir 5-6 kartus daugiau pieno rūgšties. Pieno rūgštis ir
užkonservuoja žiedadulkes. Dėl šių cheminių pasikeitimų žiedadulkių
virškinamumas padidėja 3-13%, lyginant su surinktomis rankomis. Ilgai
laikomos bičių duonos maistinė vertė mažėja,
vasaros laikotarpiu kas mėnesi 8-9%, rudens - žiemos mėnesiais 5-6%. Iki
pavasario bičių duona netenka 30-40%, po metų 75% maistinės vertės,
o po 1,5 m. visai nebetinka naudojimui.
Žiedadulkių
surinkimas.
Kai kurie
augalai - svėrės, garstukai, rugiagėlės, purienos, kiaulpienės, avietės,
blindės duoda daug žiedadulkių. Pavyzdžiui, vienas didžiagalvės bajorės
žiedynas duoda 28-50 mg, o vienas augalas - iki 1,6 g; rytinės aguonos žiedas -
100-420 mg, vienas kelių metų keras - 3-4 g, o vienas hektaras 112-175 kg.
Lazdynų hektaras derlingais metais paleidžia ore arti 300 kg žiedadulkių.
Dar daugiau žiedadulkių išbarsto beržynaai ir pušynai.
Renkant
žiedadulkes bičių pagalba, naudojami specialūs žiedadulki rinktuvai, kurie pakabinami
prie avilio slenos, priešais laką.
(žr. pav.) Svarbiausioji
žiedadulkių surinktuvo dalis - dvigubas
vielos ar kitos medžiagos tinklelis arba plastmasinė plokštelė. Skylutės -
4,7-5 mm skersmens, jų forma apvali, kvadratinė arba
žvaigidutės pavidalo. Lendant per jas į avilį bitėms, dalis nešulėlių
(10-15%) nusibraukia ir pro vielos tinklelį sukrinta 1 apačioje pritvirtintą
dėžutę. Per diena iš vienos šeimos surenkama 100-200 g, per visą sezoną - iki
4 kg. Dalį žiedadulkių galima išimti ir bičių duonos pavidalo, kai, išsukus
medų, koriuose lieka daug bičių duonos. Toks korys dar statomas už
diafragmos, kad bitės išvalytų medaus likučius.
Žiedadulkių
konservavimas ir laikymas. Rankomis surinktose žiedadulkėse yra apie
3,9 17,4%, o žiedadulkiq nešulėliuose - apie 20% vandens, todėl jas reikia tuoj
pat užkonservuoti. Žiedadulkės konservuojamos keliais būdais: džiovinant,
maigant su medumi, rauginant. Žedadulkės džiovinamos tamsioje, ne
aukštesnės kaip 40' C temperatfiros patalpoje. Po to jos supilamos 1
stiklainius arba polietileninius maišelius ir sandariai uždaromos, kad oras
neprieitų. Konservuojant medumi, jo imama 75%, žiedadulkių -25%. Gerai
išmaigoma, sudedama 1 stiklainius ir sandariai uždaroma. Rauginant prof.
Svobodos būdu, į 250 g virinto vandens įdedama 150 g medaus ir, pašildžius ne
daugiau kaip iki 40'C, maišoma, kol medus ištirpsta. Po to supilama 1 kg
žiedadulkių, gerai išmaišoma, mišinys sudedamas 1 stiklinį indą, uždedamas
medinis dangtelis ir užslegiama. Indas laikomas, esant 36-40 C
temperatfirai, 4-6 paras. Pasigaminusi pieno rūgštis užkonservuoja žiedadulkes. Nuėmus
dangtelį, paviršius užliejamas vašku ar, parafino mišiniu 1 :3.
Užkonservuotos žiedadulkės laikomos sausoje, vėsioje, 2-10'C patalpoje.
Bičių duonos,
skirtos žmonių maistui, konservavimas ir Iaikymas. Drėgname ore
bičių duona greitai pelija, genda ir valgant galima apsinuodyti. Bičių
duona savo maistinę vertę ilgal išlaiko tik gerai užkonservuota. Ją
galima konservuoti keliais būdais:
1. Bičių duona konservuojama medumi, kurio imama ne-
mažiau kaip
50%. Bičių duonos (žiedadulkių) priedas pagausina meduje vitaminų,
baltymų ir kitų vertingų medžiagų. Kon servuojant santykiu 1 : 1, bičių duona
sumaišoma su medumi, permalama mašinėle, sudedama į stiklainius ir sandariai uždaroma.
2. Bičių
duoną, užpiltą medumi, galima laikyti ir koriuose.
Prieš didijį medunešį, kai bitės gausiai neša žiedadulkes, iš stiprių šeimų
išimami koriai su bičių duona. Artėjantt didžiajam
medunešiui į pabaigą, kad
bitės
užpiltų medumi ir užakiuotų. Laikomi polietileniniuose
maišeliuose
arba tuščiuose aviliuose ir tam pritaikytose sandariose dėžėse.
Visi avilio ar dėžės plyšiai užtepami plastelinu arba užklijuojami popierium. 3.Bičių
duoną koriuose galima laikyti ir neužlietą medumi. Korių gabalai su išpjauta
bičių duona stipriai sudlaudžiami, kad tarp jų neliktų oro tarpų ir
suvyniojami arba sudedami į polietileninius maišelius, kad oras neprieitų.Taip
parušįta bičių duona vėsioje, sausoje patalpoje gerai išsilaiko iki pavasario.
4.Korio akelių viršus nupjaunamas iki pat bičių duonos paviršiaus. Bičių duona
atpjaunama nuo korio vidurinės sienelės ir nedideliais gabalais, su korų
akelių šonais, dedama 1 stiklainius. Mediniu grūstuvėIiu vis suspaudžiama, kad
neliktų oro tarpų. Viršus užliejamas vaško, parafino mišiniu.
Pastarasis konservavimo būdas yra paprastas, patogus ir geras. Užkonservuota
bičių duona laikoma sausoje, vėsioje patalpoje kaip ir žiedadulkės.
Didesniais kiekiais bičių duona iš avilų imama gegužės antroje pusėje - birielio mėnesį,
kai žydi daug žiedadulkių duodantys augalai. Nenorint sugadinti korio
nupiovus akelių viršų iki duonos, reikia duoną akelėse peiliu suražiyti
įvairlomis kryptimis, nepažeidžiant korio vidurinės sienelės. Po to bičių
duona lengvai išgramdoma šakute. Akelių
likučiai nuo bičių duonos atskiriami užpylus vandeniu..
Žiedadulkės nugrimsta į dugną, o korių priemaišos lieka paviršiuje. Tačiau
vandenyje ištirpsta daug cukrų ir kitų labai vertingų medžiagų. Naudojant
ši
būdą, pramonėje reikia sunaudoti ir vandenį.
Žledadulkų ir bičių duonos gydomosios savybės.
Bičių duona
yra medaus ir žiedadulkių mišinys, turintis daug bičių organizmo liaukų
gaminamų sekretų. Jų dėka, duonoje vyksta fermentaciniai procesai, kurių
išdavoje kinta joje esančių komponentų santykiai. Susidaro naujos
medžiagos.Pavyzdžiui, žiedadulkėse vitamino K. nerasta, o duonoje jis
pasigamina Bičių duona yra pagrindinis bičių baltyminių medžiagų šaltinis.Daugelį
įsisavintų iš duonos baltyminių medžiagų
kraujas nuneša į įvairias bitės liaukas. Čia jos naudojamos
liaukų sekrecijos
roduktams (bičių pieneliui, nuodams ir
kitoms sudėtingoms
biologinėms , medžiagoms) gaminti. Bičių duona yra ne tik baltyminių medžiagų
rezervinis šaltinis liaukų aparato gaminamiems produktams, bet ir pačių bičių liaukų veiklos stimuliatorius.
Žledadulkės
lr bičių duona kaip vaistas. Pastebėtas žiedadulkių teigiamas poveikis
organizmui: gerina apetitą, normalizuoja virškinimo
trakto funkciją, veikia kraujo gamybos organus, didina hemoglobino ir
eritrocitų kiekį kraujyje. Žiedadulkės taikytinos sergant mažakraujyste.
Tyrimų duomenys parodė, kad žiedadulkės gali būti panaudotos gydyti ir kitas, ypač nerųl ir
endokrininės sistemos ligas.
Švedų mokslininkų ir klinicistų duomenimis,
žiedadulkės yra
veiksmingas preparatas, gydant prostatų adenomas ir uždegiminės kilmės
susirgimus. Jie ypač vargina vyresniojo
amžiaus vyrus,
o jiems išvengti kaip profilaktinė priemonė gali būti bičių
duona. Žiedadulklų veiksmingumas prostatų adenomoms gydyti
siejamas su
jose esančiais gausiais hormonų ir vitaminų kiekiais, pajėgianciais
alaikyti ir netgi atgaivinti šios liaukos
funkciją. Laikoma, kad žiedadulkės
yra veiksminga
priemonė su mityba susijusiais ligų atvejais. Įprastiniai vaistai, turintys
savo sudėtyje kelias pagrindines amino rūgštis, negali padengti amino rūgščių
trūkumo organizme, todėl negali ttaip, kaip žiedadulkės ar bičių duona
atstatyt fiziologinės organizmo pusiausvyros.
Pagal St. Gliaudys
"Žiedadulkės ir bičių duona", K.Nešukaitienė "Žiedadulkių ir bičių
duonos gydomosios savybės"
Kaip išsaugoti bičių duonelę (Albino MOTIEJŪNO,
bitininkaujančio virš 20 metų, patarimas) Korius su bičių duona sumalu
mėsmale. Juose visuomet būna truputis medaus. Į
sumaltos masės kilogramą pridedu 300 -500 g cukraus
pudros. Viską gerai išmaišau, sudedu į trilitrinius
stiklainius ir uždengiu plastmasiniais dangteliais. Pavasarį į 1 kg tokios masės įpilu
1 litrą apie 40 C temperatūros vandens. Kai duonelė
ištirpsta, o vaškas iškyla į paviršių, skystį
perkošiu per marlę. Šį maistą galima supilti į
korius, dėti į kandi tešlą arba truputį praskiestą
šiltu vandeniu pilti į maitintuves. Stipresnės šeimos
labai noriai ima, tinka ir silpnesnėms šeimoms. Šiuo mišiniu ypač naudinga maitinti
bites anksti pavasarį, kai jos dar negali parsinešti
žiedadulkių. Taip maitinamos bičių šeimos iki
pavasarinio medunešio prisiaugina iki 8 - 10 rėmų
perų ir tuomet anksčiau galima uždėti mažesnę, 7
rėmų, meduvę. Tokią tirpintą ir perkoštą
duonelę noriai vartoju pats, taip pat mano šeimos
nariai. Patariu ir kitiems paskanauti. |
Bičių
pikis - natūralus antibiotikas
Bičių pikis,
arba propolis, yra sakinga, maloniai stipraus kvapo ir
kartoko, aštraus skonio biologiškai aktyvus produktas.
Jo spalva - nuo gelsvos iki tamsiai rudos, pilkos ar
žalsvos. Kuo pikis senesnis, tuo spalva tamsesnė.
Veiksmingas gydomąsias savybes propolis išsaugo net iki
10 metų. Bitės pikį renka nuo medžių (topolių,
beržų ir kt.) lipnių pumpurų, ūglių ir naudoja jį
avilio plyšiams klijuoti, medui akiuoti, gendantiems
svetimkūniams, kurių negali pašalinti iš avilio,
balzamuoti, mat pikis nepraleidžia oro ir drėgmės.
Dėl tų pačių konservuojančių savybių jis
neleidžia gesti bičių produktams (pvz., bičių
pieneliui), dygti į avilį suneštoms žiedadulkėms. Be
to, bitės pikiu dezinfekuoja korių akutes ir taip
apsisaugo nuo ligų, dar ir aromatizuoja avilį. Viena
bičių šeima per dieną į avilį atneša 1 g pikio, o
per metus - iki 150-200 g. Specializuojantis bičių
pikio gavyboje, galima surinkti ir daugiau. Lietuvos
bitininkai surenka jo palyginti nedaug, nors rinka pikiui
realizuoti - gera, ypač užsienyje. Deja, mūsų šalies
vaistų pramonėje bei medicinos praktikoje pikis
naudojamas mažai. Kambario temperatūroje kietas pikis,
pašildytas iki 30-40 laipsn. C, tampa lipnus ir
plastiškas, 80-104 laipsn. C temperatūroje - lydosi.
Spirite bei eteryje jis tirpsta gerai, augalinės ir
riebalinės kilmės riebaluose - iš dalies, o vandenyje
- mažai. Geriau tirpsta pašildytuose tirpikliuose.
Pikio veikimo spektras yra gana platus: antimikrobinis
(žudančiai veikia net 100 mikrobų), antivirusinis,
antigrybinis, priešuždegiminis, vietinis
antestezuojantis, antioksidacinis ir biostimuliuojantis. Tai žinoma jau seniai
Jau žiloje senovėje žmonės žinojo, kad pikis
šalina blogą kvapą, mažina ar visai nuslopina skausmą bei tinimą
(pabrinkimą), padeda žaizdoms gyti. Liaudies medicinoje daugiausia jį
vartojo kaip išorinį vaistą. Votims (furunkulams, karbunkulams ir kt.
pūliniams) gydyti bičių pikį pašildydavo iki suminkštėjimo, išplodavo
plonu sluoksniu ir, uždėję ant nesveikos vietos, aprišdavo. Toks
šildantis tvarstis mažina uždegimo skausmą ir patinimą, skatina pūlių
sekreciją ir pažeistų audinių gijimą. Jei votis nedidelė, užtenka vienos
procedūros. Jei uždegimas išplitęs ir palietęs gilesnius audinius,
tvarstis su pikiu dedamas dar du tris kartus kas antrą dieną. Tam pačiam
tikslui ruošdavo ir tepalą, kurį, užteptą ant storos drobulės, pridėdavo
ant voties, dar aprišdavo storesniu audiniu. Ir dabar dar kai kur gamina
tokį tepalą. Riebalus (aliejų, sviestą ar kiaulės taukus) pakaitina
tiek, kad nenusitvilkant galima būtų laikyti pirštą, tada įdeda pikio ir
maišo, kol pasidaro vientisa masė. 0,5 l aliejaus arba 400-500 g riebalų
imama 100 g bičių pikio. Toks tepalas laikomas tamsioje, vėsioje
vietoje. Natūraliu bičių pikiu taip pat gydytos karpos, nuospaudos,
pikio sviestu - tuberkuliozė, degtinėje ištirpintu pikiu - nesveikos
dantenos ir t.t. Bičių pikis naudotas ne tik liaudies medicinoje, bet ir
kitiems tikslams. Egipte pikis su medumi naudotas mirusiesiems
balzamuoti, pikio sakai - smuikų bei labai brangių baldų lakui gaminti.
Kaimo žmonės žinojo, kad karvės pienas ir sviestas su pikio priedu
ilgiau išsilaiko nesugesdamas. Puikus
šiuolaikinės medicinos papildas Šiuolaikinėje
medicinoje paprastai vartojami 10, 20, 30 proc.
spiritiniai ir 20 proc. aliejinis pikio tirpalas. Be to,
vaistinėse galima įsigyti pikio tepalo
"Propoceum", aerozolio tablečių su pikiu
"Laprosol", žvakučių, maisto papildo
procemelio, į kurio sudėtį įeina medus, pikis ir
vitaminas C.
Įsitikinta, kad, taikant bičių pikio preparatus
kompleksiškai su kitomis terapijos priemonėmis,
pasiekiama gerų rezultatų, įvairių ligų gydymo
kursas kartais sutrumpėja net perpus, pasveikstama
greičiau. Geriant pikio preparatus, nesunaikinama
naudinga skrandžio bei žarnyno mikroflora. Beje, kaip
ir kiti bičių produktai, pikis vartojamas ne tik
susirgus, bet ir profilaktiškai, sveikatai stiprinti.
Medicinos praktikoje bičių pikis taikomas plaučių
tuberkuliozei gydyti, otolaringologijoje,
gastroenterologijoje, oftalmologijoje, stomatologijoje,
chirurgijoje, urologijoje, ginekologijoje ir
praktologijoje. Pikiu sėkmingai gydomi nušalimai,
nudegimai, spinduliavimo pakenkimai, virusinės
infekcijos, širdies bei kraujagyslių ligos, prostata,
trofinės žaizdos... Taigi bičių pikio panaudojimo
medicinoje galimybės išties plačios. Aptarsime tik kai
kurias.
*Natūralaus bičių pikio inhaliacijomis efektyviai
gydomos viršutinių kvėpavimo takų ligos. Procedūrai
imama 30-50 g pikio, kuris supilamas į sausą mažą
arbatinuką. Ant uždengto arbatinuko snapelio
užmaunamas čiulptukas bei įstatomas piltuvėlis.
Arbatinukas dedamas į puoduką (vandens vonelę) taip,
kad 2/3 būtų apsemtas. Puodukui iš kartono iškerpamas
dangtis su skyle viduryje - arbatinukui įstatyti;
plyšeliai aplink apsaugai nuo karštų garų apkamšomi
vata. Kai vanduo užverda (kaitinti ant mažos ugnies) ir
sausame arbatinuke ištirpęs pikis ima skleisti malonų
kvapą, pradedama inhaliacijos procedūra. Piltuvėlio
platųjį galą pridėjus prie burnos, kvėpuojama: pro
burną įkvepiama, pro nosį iškvepiama. Taip
kvėpuojama po 10-15 min. du kartus per dieną.
Inhaliuojamo pikio keisti nereikia bent porą savaičių.
Tam pačiam tikslui tinka ir spiritinis pikio tirpalas.
*Spiritiniu pikio tirpalu obstrukcinį bronchitą galima
išgydyti išsiverčiant be kitų vaistų. Triskart per
dieną, 30 min. prieš valgį, geriama po 30-40 lašų
(30 proc. tirpalo) su vandeniu, pienu, medumi ar ant
gabaliuko cukraus. Kursas - 1-2 mėnesiai. Toks pat
gydymas tinka sergant lėtiniu viršutinių kvėpavimo
takų uždegimu.
*Nuo slogos rekomenduojamas 20 proc. aliejinis pikio
tirpalas (lašinamas į nosies landas). Sergant
faringitu, juo tepama gerklė.
*20 ar 30 proc. spiritinis pikio tirpalas vartojamas nuo
skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės.
Triskart per dieną, pusvalandį prieš valgį, patariama
išgerti po 40-60 šio tirpalo lašų su pienu, arbata
(arba užlašinti ant gabaliuko cukraus, medaus). Gydymas
tęsiamas 3-4 savaites. Panašiai gydomos tulžies
pūslės, jos latakų ir kepenų ligos. Vartojant pikį,
pamažu nyksta skausmai, dispepsijos reiškiniai,
normalėja virškinimas.
*Pikio spiritiniais tirpalais gydomos grybinės odos
ligos (trichofitija ir epidermofitija), pūliuojančios,
ilgai negyjančios bei buitinės žaizdos, taip pat
trofinės blauzdų opos; pikio tepalais - egzemos,
neurodermatitai, odos tuberkuliozė, žvynelinė
(psoriazė), nudegimai bei nušalimai.
*Chirurgai siūlo 20 proc. spiritinį pikio tirpalą (po
30-40 lašų su arbata ar pienu 3 kartus per dieną
prieš valgį) vartoti kaip biostimuliatorių prieš
operacijas, taip pat pooperaciniu periodu, siekiant
išvengti komplikacijų arba joms gydyti.
*Pikis - senėjimo priešas. Įrodyta, kad senstama
organizme vykstant kenksmingiems oksidacijos procesams,
kuriuos gali sustabdyti antioksidantai. Antioksidacinį
bičių pikio poveikį nulemia viena iš jo sudėtyje
esančių nesočiųjų riebalinių rūgščių -
oksideceninė rūgštis. Kas galima ir ko ne
Tinkamai
surinktas bei laikomas pikis yra biologiškai aktyvi
medžiaga, stipriai veikianti augalus, mikroorganizmus,
gyvūnų ir žmogaus organizmą, todėl būtina paisyti
rekomenduojamų dozių. Nevalia namų sąlygomis ruošti
bičių pikį kaip vidinį vaistą arba aerozolį.
Lengvabūdiška savo nuožiūra paskirtą gydymo kursą
pakeisti ar papildyti pikio preparatais, mat jie
suderinami ne su visais medikamentais. Pasikliaukime
gydytoju. Beje, skirdamas gydymą pikio preparatais ar
kitais bičių produktais, kartu jis perspės, jog
pirmiausia būtina įsitikinti, ar nesate jiems jautrus.
Kartais, norint atskirti nešvarumus ir priemaišas,
pikis plaunamas vandenyje. Būdamas sunkesnis, jis
skęsta, o vaškas ir kitos priemaišos iškyla į
paviršių. Išdžiovintas pikis lieka švarus, bet jau
nevisavertis, nes dalis gydomųjų medžiagų ištirpsta
vandenyje. Štai kodėl pikio negalima plauti. Pašalines
priemaišas (vašką, negyvas bites, medžio gabaliukus
ir kt.) būtina pašalinti mechaniškai - išrinkti.
Habil.
dr. Mykolas RAUCKIS
|
|