SUDĖTIS
Bičių pienelis - bičių darbininkių priešakinių žandų ir ryklės liaukų sekretas, šiuo metu daug kam žinomas bičių produktas. Tai gelsva, aitri, rūgštoka tyrelė. Ją pašarminus pro mikroskopą galima matyti įvairių priemaišų - žiedadulkių, vaško trupinėlių, smulkių augalų dalelių ir kt., iš ko galima atskirti tikrą bičių pienelį nuo falsifikuoto.
Didžiausią bičių pienelio dalį sudaro vanduo. Be to jame randama 11,15% baltymų, 8,94% angliavandenių, 5,61% riebalų ir 0,81% mineralinių medžiagų. Baltymus sudaro albuminai ir globulinai.Randamos visos žmogaus organizmui būtnos amino rūgštys,kurių dalis laisvos, dalis surištos.Angliavandenius sudaro 5 cukrūs, išskirta visa eilė disacharidų, glikopeptidų, 16 riebiųjų rūgščių, randama daugelis mikroelementų, visi B grupės vitaminai, vitamino C, vitamino A provitamino - karotino, pantoteno rūgšties.
VARTOJIMAS
Bičių pienelis ypatingai vertinamas dėl stimuliuojančio poveikio - pagerėja savijauta, darbingumas, pagyvenę žmonės darosi žvalesni, pagerėja jų jutimo organų funkcija.Teigiamai veikia sergant bronchine astma, smegenų kraujagyslių ateroskleroze, esant lėtiniam širdies vainikinių kraujagyslių nepakankamumui, po miokardo infarkto, sergant kai kuriomis nervų ir odos ligomis, esant vaikų lėtiniams virškinimo sutrikimams bei hipotrofijai, tigiamai veikia klimakterinių distonijų atveju, pooperaciniu laikotarpiu, gydant nudegintas žaizdas, burnos uždegiminius procesus, stiprinant organizmo atsparumą radioaktyviems spinduliams, taikant juos gydymui.
Gydymui naudojamas iš motininių akučių surinktas bičių pienelis, maisto racionui papildyti galima vartoti bičių pienelį iš traninių akučių. Rekomenduojama vartoti 15 -30 dienų, suaugusiems 50 - 200 mg, vaikams 10 - 50 mg per dieną. Veiksmingiausias ir greičiausiai įsisavinamas kai laikomas po liežuviu.
DĖL DIDELIO LYTINIO HORMONO KIEKIO NEPATARIAMA VARTOTI PAAUGLIAMS LYTINIO BRENDIMO LAIKOTARPIU
RINKIMAS
Besiruošiančioj spiest šeimoj laikinai pašalinama motinėlė, išlaužomi spietiminiai narveliai, iš kurių išrenkamas pienelis. Po trijų parų išlaužomi gelbėjimosi narveliai, išrenkamas pienelis, dar po trijų parų darbas pakartojamas, bet paskutinis pienelis jau nevisavertis. Šeimai gražinama motinėlė arba keičiama nauja. Tai paprasčiausias būdas. Specializuotuose ūkiuose daromos dirbtinės akelės, į kurias perkialiami kiaušinėliai (kaip auginant motinėles), bet reik atmint, kad tik pirmos ir antros kartos pienelis yra visavertis. Iš 5 - 6 motininių lopšelių galima surinkti vidutiniškai 1 gr pienelio.
LAIKYMAS
Grynas bičių pienelis laikomas stikliniuose indeliuose po 5 - 15 gr -5 C temperatūroje. Galima išmaišyti meduje - 1 dalis pienelio, 10 dalių medaus ir laikytivėsioje patalpoje.

Bičių duona yra medaus ir židadulkių mišinys, turintis daug bičių organizmo liaukų gaminamų sekretų. Jų dėka duonoje vyksta fermentaciniai procesai, kurių išdavoje kinta joje esančių komponentų santykiai, susidaro naujos medžiagos. Pagrindinis bičių baltyminių medžiagų šaltinis.
Vartojama organizmui stiprinti, veikia kraujo gamybos organus, didina hemoglobino ir eritrocitų kiekį kraujyje. Daug naudoja sportininkai, sunkų fizinį darbą dirbantys žmonės, po kraują silpninančių vaistų vartojimo. Patariama visiems sunaudot po 200 gr duonelės pavasarį ir rudenį.
DĖL DIDELIO LYTINIO HORMONO KIEKIO NEPATARIAMA VARTOTI PAAUGLIAMS LYTINIO BRENDIMO LAIKOTARPIU, DIDINA SKRANDŽIO SULČIŲ RŪGŠTINGUMĄ

ŽIEDADULKĖS IR BIČIŲ DUONA

Žiedadulkės - augalų vyriškosios lytinės lastelės.  Jos formuojasi ir bręsta žiedo vyriškojoje dalyje, kuokelių sustorėjimuose -dulkinėse. Žiedadulkėms subrendus, dulkinės sienelė plyšta, ir žiedadulkės išdulka.  Be savo tiesioginės paskirties - apvaisinti moteriškoje žiedo dalyje, sėklapradyje, glūdinčią kiaušialąstę, žiedadulkės yra daugelio naudingų vabzdžių entomofagų - maistas.  Bitėms žiedadulkės yra vienintelis amino rūgščių, riebalų tiekėjas, svarbus mineralinių druskių, mikroelementų ir daugelio vitaminių šaltinis.
Kiekvienos augalo rūšies žiedadulkės daugiau ar mažiau skiriasi forma, dydžiu, paviršiaus raštu ir dalinai spalva.  Pavyzdžiui, ežeinio žiedadulkės yra kriaušės formos, klevo - laivelio, lazdyno - trikampės, saulėgrąžos-primena ovalius, dygliuotus kaktusėlius, facelijos - rugio grūdą. Žiedadulkės yra nuo 0,2 iki 0,003 mm skersmens.  Mikroskopiniu žiedadulkių analizės metodu iš nuimtų nuo bitės kūno arba meduje esančių žiedadulkių galima nustatyti, kokių rūšių augalus bitės Iankė, taip pat ir medaus botaninę kilmę. Žiedadulkės yra įvairių spalvų ir atspalvių, pradedant šviesia ir bairiant tamsiai violetine, pavyzdžiui, aviečių - šviesios, liepų - šviesiai žalsvos, svėrių, garstukų - geltonos, kiaulpienės-oranžinės, ežeinio-mėIynos, kaštanų - rudai raudonos, rytinės aguonos - tamsiai violetinės.ir t. t.
Žiedadulkės turi daug baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų, įvairių cheminių elementų, fitohormonų, fermentų, pigmentų ir kitų medžiagų

Svarbiausioji žiedadulkių sudėtinė dalis-baltymai.  Žiedadulkių baltymai priklauso albuminų ir globulinų pogrupiui. Randama ir lalsvų amino rūgščių  Baltymų kiekis svyruoja nuo 11,36 iki 51,2 %.  Mažiausiai baltymų yra pušų žiedadulkėse, daugiausia -ryžių ir kai kurių gluosnių rūšių žiedadulkėse.  Visių gyvų organizmų baltymai sudaryti iš 20-22 rūšių amino rūgščių.  Dalį amino rūgščių bitės organizmas susintetina pats, kitas, vadinamas būtinas, turi gauti su maistu.  Bitėms būtinos amino rūgštys yra šios: argininas, histidinas, levuzinas, izolevuzinas, metioninas, fenilalaninas, treoninas, triptofanas, valinas.  Trūkstant kurios nors vienos iš jų, bitės organizmas nesugeba susintetinti savų kūno baltymų.  Visų augalų  žiedadulkių baltymai turi daug šių rūgščių ir jų tarpusavio santykis atitinka optimalius bičių organizmo reikalavimus. Žiedadulkėse gausu įvairių angliavandenių:  fruktozės, gliukozės, ksilozės, arabinozės, sacharozės, celiuliozės ir kt.  Žiedadulkėse aptinkama ir laktozė,  tai vienintelis toks atvejis augaluose.  Žiedadulkėse įvairių cukrų ir krakmolo yra vidutiniškai 20 %.  Krakmolo būna keliolika kartių mažiau, negu cukrų.  Išimtį sudaro tik kukurūzų žiedadulkės. Žiedadulkių angliavandeniai bitėms yra kaip energijos šaltinis.
 Įvairių augalų žiedadulkėse riebalų yra nuo 1 iki 20 %. Žiedadulkių mišiniuose riebalams tenka vidutiniškai 3 %.  Žiedadulkių sudėtyje rasta 9 riebiosios rūgštys, jų tarpe labai svarbios neprisotintos rūgštys: linolinė, linolininė ir arachido , įeinančios į vitamino F kompleksą. Daugiausia riebalų   yra pavasarį žydinčių augalų žiedadulkėse, pavyzdžiui,   kiaulpienių  - 16,5  % lazdyno - 4,2 %. Vasarą žydinčių augalų  žiedadulkėse riebalų kiekis mažėja, pavyzdžiui, dobilų - 1,4%, liepų - 1, 16. Į vasaros pabaigą riebalų kiekis žiedadulkėse vėl padidėja.  Žiedadulkių pariebėjimas sutampa su bičių prieauglio intensyviu auginimu.  Riebesniu maistu maitintas prieauglis ilgiau gyvena, sukaupia savo kūne žiemai didesnes riebalų atsargas, geriau pakelia žiemojimą. Žiedadulkės labai daug turi vitaminų, ypač B grupės.  Vitaminų gausumu nusileidžia tik kai kurioms mielių rūšims.  Šiuo metu žiedadulkėse surasta jau 14 vitaminų rūšių, bičių duonoje - 15 A (karotinas), B, (tiamino chloridas), B2 (riboflavinas), B6 (piridoksinas), B3 (pantoteno rūgštis), PP (nikotino rugštis), M (folinė rūgštis), H (biotinas), C (askorbino rūgštis), E (tokoferolis), D (ergokalciferolis), PR (rutinas), F (linolinė linolininė ir arachido rūgštys), inozitas.  Bičių duonoje randamas dar ir vitaminas K (žr. lentelėje).

Mažiau vitaminų yra nektare, tad žiedadulkės yra svarbiausias kai kurių vitaminų šaltinis bitėms.
Mineralinės medžiagos žiedadulkėse, sudaro 1,5 - 9 %, gausu kalio, fosforo, magnio, kiek mažiau geležies.  Iš mikroelementų: vario, boro, cinko, mangnio, kobalto, molibdeno.  Cheminių elementų žiedadulkėse yra apie 60 rūšių.
Žiedadulkėse gausu dar ne visiškai ištirtų fitohormonų.  Vieni jų skatina augalų augimą, kiti pasižymi priešingu veikimu. lš augimą skatinančių hormonų rastas heteroauksinas. Iš fermentų žiedadulkėse randama:, amilazė, diastazė, invertazė, katalazė, lipazė, fosfatazė. Žiedadulkių spalva priklauso nuo dažo medžiagų, vadinamų pigmentais.  Vieni jų priklauso flavonolių, kiti karotinoidų klasei.  Iš karotinoidų labiausiai žiedadulkėse yra paplitęs oranžinės spalvos pigmentas karotinas ir geltonos spalvos ksantofilas. Žiedadulkėse gausu ir fitoncidų.  Jie saugo nuo mikroorganizmų antpuolių ne tik pačią žiedadulkę, bet ir jautrias žiedo dalis.  Su žiedadulkėmis parneštos fitoncidinės medžiagos ir bakteriofagai dezinfekuoja avilį, korius,  padeda greičiau įveikti bičių ligas.
Cheminiai žiedadulkių pasikeitimai.  Rankomis ir bičių surinktų žiedadulkių cheminė sudėtis jau būna skirtinga.  Kad žiedadulkės lengviau suliptų į gumulėlius, bitė primaišo nektaro arba medaus.  Todėl bičių žiedadulkių nešulėliuose cukraus būna beveik dvigubai daugiau, pavyzdžiui, beržo žiedadulkėse yra 18,5% cukraus, o nešulėliuose - jau 34,8%.  Bitės priėmėjos žiedadulkes suvilgo medumi, seilių liaukų sekretais ir galvos smūgiais sutrambuoja.  Žiedadulkėmis užpildo 1/3 korio akelės, viršų užlieja medumi ir uždengia vaško dangteliais.  Akelėje susidaro anaerobinės sąlygos.  Veikiant anaerobinėms, pagrindinai pieno rūgšties, bakterijoms, bičių seilių, taip pat ir pačiose žiedadulkėse esantiems fermentams, jos pradeda rūgti, fermentuotis.  Sudėtingi cheminiai junginiai skyla į paprastesnes medžiagas.  Ryklės liaukų fermentas amilazė suskaldo krakmolą, o invertazė toliau skaldo sacharozę į gliukoze ir fruktozę.  Krūtinės liaukų fermentai proteazė, pepsinas ir tripsinas dalį baltymų suskaldo iki peptonų ir amino rūgščių, pasigamina daug pieno rūgšties ir vitaminas K. Nuo čia žiedadulkės jau vadinamos bičių duona. Žiedadulkių ir bičių duonos cheminė sudėtis skirtinga.

 Bičių duonoje mažiau baltymų, riebalų, beveik dvigubai daugiau cukraus ir 5-6 kartus daugiau pieno rūgšties.  Pieno rūgštis ir užkonservuoja žiedadulkes.  Dėl šių cheminių pasikeitimų žiedadulkių virškinamumas padidėja 3-13%, lyginant su surinktomis rankomis.  Ilgai laikomos bičių duonos maistinė vertė mažėja,  vasaros laikotarpiu kas mėnesi 8-9%, rudens - žiemos mėnesiais 5-6%.  Iki pavasario bičių duona netenka 30-40%, po metų 75% maistinės vertės, o po 1,5 m. visai nebetinka naudojimui.
  Žiedadulkių surinkimas.  Kai kurie augalai - svėrės, garstukai, rugiagėlės, purienos, kiaulpienės, avietės, blindės duoda daug žiedadulkių.  Pavyzdžiui, vienas didžiagalvės bajorės žiedynas duoda 28-50 mg, o vienas augalas - iki 1,6 g; rytinės aguonos žiedas - 100-420 mg, vienas kelių metų keras - 3-4 g, o vienas hektaras 112-175 kg.  Lazdynų hektaras derlingais metais paleidžia ore arti 300 kg žiedadulkių.  Dar daugiau žiedadulkių išbarsto beržynaai ir pušynai.
   Renkant žiedadulkes bičių pagalba, naudojami specialūs žiedadulki rinktuvai, kurie pakabinami prie avilio slenos, priešais laką. (žr.  pav.)Svarbiausioji žiedadulkių surinktuvo dalis - dvigubas vielos ar kitos medžiagos tinklelis arba plastmasinė plokštelė. Skylutės -  4,7-5 mm skersmens, jų forma  apvali, kvadratinė arba žvaigidutės  pavidalo.  Lendant per jas į avilį bitėms, dalis nešulėlių (10-15%) nusibraukia ir pro vielos tinklelį sukrinta 1 apačioje pritvirtintą dėžutę.  Per diena iš vienos šeimos surenkama 100-200 g, per visą sezoną - iki 4 kg.  Dalį žiedadulkių galima išimti ir bičių duonos pavidalo, kai, išsukus medų, koriuose lieka daug bičių duonos.  Toks korys dar statomas už diafragmos, kad bitės išvalytų medaus likučius.
Žiedadulkių konservavimas ir laikymas.  Rankomis surinktose žiedadulkėse yra apie 3,9 17,4%, o žiedadulkiq nešulėliuose - apie 20% vandens, todėl jas reikia tuoj pat užkonservuoti. Žiedadulkės konservuojamos keliais būdais: džiovinant, maigant su medumi, rauginant. Žedadulkės džiovinamos tamsioje, ne aukštesnės kaip 40' C  temperatfiros patalpoje.  Po to jos supilamos 1 stiklainius arba polietileninius maišelius ir sandariai uždaromos, kad oras neprieitų.  Konservuojant medumi, jo imama 75%, žiedadulkių -25%.  Gerai išmaigoma, sudedama 1 stiklainius ir sandariai uždaroma.  Rauginant prof.  Svobodos būdu, į 250 g virinto vandens įdedama 150 g medaus ir,  pašildžius ne daugiau kaip iki 40'C, maišoma, kol medus ištirpsta.  Po to supilama 1 kg žiedadulkių, gerai išmaišoma, mišinys sudedamas 1 stiklinį indą, uždedamas medinis dangtelis ir užslegiama.  Indas laikomas, esant 36-40 C temperatfirai, 4-6 paras.  Pasigaminusi pieno rūgštis užkonservuoja žiedadulkes.  Nuėmus dangtelį, paviršius užliejamas vašku ar, parafino mišiniu 1 :3.  Užkonservuotos žiedadulkės laikomos sausoje, vėsioje,  2-10'C patalpoje.
Bičių duonos, skirtos žmonių maistui, konservavimas ir Iaikymas.  Drėgname ore bičių duona greitai pelija, genda ir valgant galima apsinuodyti.  Bičių duona savo maistinę vertę ilgal išlaiko tik gerai užkonservuota.  Ją galima konservuoti keliais būdais:
1. Bičių duona konservuojama medumi, kurio imama ne- mažiau kaip 50%.  Bičių duonos (žiedadulkių) priedas pagausina meduje vitaminų, baltymų ir kitų vertingų medžiagų. Kon servuojant santykiu 1 : 1, bičių duona sumaišoma su medumi, permalama mašinėle, sudedama į stiklainius ir sandariai  uždaroma.
2. Bičių duoną, užpiltą  medumi, galima laikyti ir koriuose. Prieš didijį medunešį, kai bitės gausiai neša žiedadulkes, iš stiprių šeimų  išimami koriai su bičių duona.  Artėjantt didžiajam medunešiui į pabaigą, kad bitės užpiltų medumi ir užakiuotų. Laikomi polietileniniuose maišeliuose arba tuščiuose aviliuose ir tam pritaikytose sandariose dėžėse.       Visi avilio ar dėžės plyšiai užtepami plastelinu arba užklijuojami popierium.
3.Bičių duoną koriuose galima laikyti ir neužlietą medumi. Korių gabalai su išpjauta bičių duona stipriai sudlaudžiami, kad tarp jų neliktų oro tarpų ir suvyniojami arba sudedami į polietileninius maišelius, kad oras neprieitų.Taip parušįta bičių duona vėsioje, sausoje patalpoje gerai išsilaiko iki pavasario. 
4.Korio akelių viršus nupjaunamas iki pat bičių duonos paviršiaus.  Bičių duona atpjaunama nuo korio vidurinės sienelės ir nedideliais gabalais, su korų akelių šonais, dedama 1 stiklainius. Mediniu grūstuvėIiu vis suspaudžiama, kad neliktų oro tarpų.  Viršus užliejamas vaško, parafino mišiniu.  Pastarasis konservavimo būdas yra paprastas, patogus ir geras.  Užkonservuota bičių duona laikoma sausoje, vėsioje patalpoje kaip ir žiedadulkės.
Didesniais kiekiais bičių duona iš avilų imama gegužės antroje pusėje - birielio mėnesį, kai žydi daug žiedadulkių duodantys augalai.  Nenorint sugadinti korio nupiovus akelių viršų iki duonos, reikia duoną akelėse peiliu suražiyti įvairlomis kryptimis, nepažeidžiant korio vidurinės sienelės.  Po to bičių duona lengvai išgramdoma šakute. Akelių likučiai nuo bičių duonos atskiriami užpylus vandeniu.. Žiedadulkės nugrimsta į dugną, o korių priemaišos lieka paviršiuje.  Tačiau vandenyje ištirpsta daug cukrų ir kitų labai vertingų medžiagų.  Naudojant ši būdą, pramonėje reikia sunaudoti ir vandenį.
Žledadulkų ir bičių duonos gydomosios savybės. Bičių duona yra medaus ir žiedadulkių mišinys, turintis daug bičių organizmo liaukų gaminamų sekretų.  Jų dėka, duonoje vyksta fermentaciniai procesai, kurių išdavoje kinta joje esančių  komponentų santykiai.  Susidaro naujos medžiagos.Pavyzdžiui, žiedadulkėse vitamino K. nerasta, o duonoje jis pasigamina
Bičių duona yra pagrindinis bičių baltyminių medžiagų šaltinis.Daugelį įsisavintų iš duonos baltyminių medžiagų  kraujas nuneša į įvairias bitės liaukas. Čia jos naudojamos  liaukų sekrecijos roduktams (bičių pieneliui, nuodams ir kitoms sudėtingoms biologinėms , medžiagoms) gaminti.  Bičių duona yra ne tik baltyminių medžiagų rezervinis šaltinis liaukų aparato gaminamiems produktams, bet ir pačių bičių liaukų veiklos stimuliatorius.
 Žledadulkės lr bičių duona kaip vaistas.  Pastebėtas žiedadulkių teigiamas poveikis organizmui: gerina apetitą, normalizuoja virškinimo trakto funkciją, veikia kraujo gamybos organus, didina hemoglobino ir eritrocitų kiekį kraujyje. Žiedadulkės taikytinos sergant mažakraujyste. Tyrimų duomenys parodė, kad žiedadulkės gali būti panaudotos  gydyti ir kitas, ypač nerųl ir endokrininės sistemos ligas. 
Švedų mokslininkų ir klinicistų duomenimis, žiedadulkės yra veiksmingas preparatas, gydant prostatų adenomas ir uždegiminės kilmės susirgimus.   Jie ypač vargina vyresniojo amžiaus vyrus, o jiems išvengti kaip profilaktinė priemonė gali būti bičių duona.  Žiedadulklų veiksmingumas prostatų adenomoms gydyti siejamas su jose esančiais gausiais hormonų ir vitaminų kiekiais, pajėgianciais alaikyti ir netgi atgaivinti šios liaukos  funkciją.   Laikoma, kad žiedadulkės yra veiksminga  priemonė su mityba susijusiais ligų atvejais. Įprastiniai vaistai, turintys savo sudėtyje kelias pagrindines amino rūgštis, negali padengti amino rūgščių trūkumo organizme, todėl negali ttaip, kaip žiedadulkės ar bičių duona atstatyt fiziologinės organizmo pusiausvyros.

Pagal St. Gliaudys "Žiedadulkės ir bičių duona", K.Nešukaitienė "Žiedadulkių ir bičių duonos gydomosios savybės"

Kaip išsaugoti bičių duonelę (Albino MOTIEJŪNO, bitininkaujančio virš 20 metų, patarimas) Korius su bičių duona sumalu mėsmale. Juose visuomet būna truputis medaus. Į sumaltos masės kilogramą pridedu 300 -500 g cukraus pudros. Viską gerai išmaišau, sudedu į trilitrinius stiklainius ir uždengiu plastmasiniais dangteliais. Pavasarį į 1 kg tokios masės įpilu 1 litrą apie 40 C temperatūros vandens. Kai duonelė ištirpsta, o vaškas iškyla į paviršių, skystį perkošiu per marlę. Šį maistą galima supilti į korius, dėti į kandi tešlą arba truputį praskiestą šiltu vandeniu pilti į maitintuves. Stipresnės šeimos labai noriai ima, tinka ir silpnesnėms šeimoms. Šiuo mišiniu ypač naudinga maitinti bites anksti pavasarį, kai jos dar negali parsinešti žiedadulkių. Taip maitinamos bičių šeimos iki pavasarinio medunešio prisiaugina iki 8 - 10 rėmų perų ir tuomet anksčiau galima uždėti mažesnę, 7 rėmų, meduvę. Tokią tirpintą ir perkoštą duonelę noriai vartoju pats, taip pat mano šeimos nariai. Patariu ir kitiems paskanauti.

Bičių pikis, arba propolis, yra sakinga, maloniai stipraus kvapo ir kartoko, aštraus skonio biologiškai aktyvus produktas. Jo spalva - nuo gelsvos iki tamsiai rudos, pilkos ar žalsvos. Kuo pikis senesnis, tuo spalva tamsesnė. Veiksmingas gydomąsias savybes propolis išsaugo net iki 10 metų. Bitės pikį renka nuo medžių (topolių, beržų ir kt.) lipnių pumpurų, ūglių ir naudoja jį avilio plyšiams klijuoti, medui akiuoti, gendantiems svetimkūniams, kurių negali pašalinti iš avilio, balzamuoti, mat pikis nepraleidžia oro ir drėgmės. Dėl tų pačių konservuojančių savybių jis neleidžia gesti bičių produktams (pvz., bičių pieneliui), dygti į avilį suneštoms žiedadulkėms. Be to, bitės pikiu dezinfekuoja korių akutes ir taip apsisaugo nuo ligų, dar ir aromatizuoja avilį. Viena bičių šeima per dieną į avilį atneša 1 g pikio, o per metus - iki 150-200 g. Specializuojantis bičių pikio gavyboje, galima surinkti ir daugiau. Lietuvos bitininkai surenka jo palyginti nedaug, nors rinka pikiui realizuoti - gera, ypač užsienyje. Deja, mūsų šalies vaistų pramonėje bei medicinos praktikoje pikis naudojamas mažai. Kambario temperatūroje kietas pikis, pašildytas iki 30-40 laipsn. C, tampa lipnus ir plastiškas, 80-104 laipsn. C temperatūroje - lydosi. Spirite bei eteryje jis tirpsta gerai, augalinės ir riebalinės kilmės riebaluose - iš dalies, o vandenyje - mažai. Geriau tirpsta pašildytuose tirpikliuose. Pikio veikimo spektras yra gana platus: antimikrobinis (žudančiai veikia net 100 mikrobų), antivirusinis, antigrybinis, priešuždegiminis, vietinis antestezuojantis, antioksidacinis ir biostimuliuojantis.
Tai žinoma jau seniai
Jau žiloje senovėje žmonės žinojo, kad pikis šalina blogą kvapą, mažina ar visai nuslopina skausmą bei tinimą (pabrinkimą), padeda žaizdoms gyti. Liaudies medicinoje daugiausia jį vartojo kaip išorinį vaistą. Votims (furunkulams, karbunkulams ir kt. pūliniams) gydyti bičių pikį pašildydavo iki suminkštėjimo, išplodavo plonu sluoksniu ir, uždėję ant nesveikos vietos, aprišdavo. Toks šildantis tvarstis mažina uždegimo skausmą ir patinimą, skatina pūlių sekreciją ir pažeistų audinių gijimą. Jei votis nedidelė, užtenka vienos procedūros. Jei uždegimas išplitęs ir palietęs gilesnius audinius, tvarstis su pikiu dedamas dar du tris kartus kas antrą dieną. Tam pačiam tikslui ruošdavo ir tepalą, kurį, užteptą ant storos drobulės, pridėdavo ant voties, dar aprišdavo storesniu audiniu. Ir dabar dar kai kur gamina tokį tepalą. Riebalus (aliejų, sviestą ar kiaulės taukus) pakaitina tiek, kad nenusitvilkant galima būtų laikyti pirštą, tada įdeda pikio ir maišo, kol pasidaro vientisa masė. 0,5 l aliejaus arba 400-500 g riebalų imama 100 g bičių pikio. Toks tepalas laikomas tamsioje, vėsioje vietoje. Natūraliu bičių pikiu taip pat gydytos karpos, nuospaudos, pikio sviestu - tuberkuliozė, degtinėje ištirpintu pikiu - nesveikos dantenos ir t.t. Bičių pikis naudotas ne tik liaudies medicinoje, bet ir kitiems tikslams. Egipte pikis su medumi naudotas mirusiesiems balzamuoti, pikio sakai - smuikų bei labai brangių baldų lakui gaminti. Kaimo žmonės žinojo, kad karvės pienas ir sviestas su pikio priedu ilgiau išsilaiko nesugesdamas.
Puikus šiuolaikinės medicinos papildas
Šiuolaikinėje medicinoje paprastai vartojami 10, 20, 30 proc. spiritiniai ir 20 proc. aliejinis pikio tirpalas. Be to, vaistinėse galima įsigyti pikio tepalo "Propoceum", aerozolio tablečių su pikiu "Laprosol", žvakučių, maisto papildo procemelio, į kurio sudėtį įeina medus, pikis ir vitaminas C.
Įsitikinta, kad, taikant bičių pikio preparatus kompleksiškai su kitomis terapijos priemonėmis, pasiekiama gerų rezultatų, įvairių ligų gydymo kursas kartais sutrumpėja net perpus, pasveikstama greičiau. Geriant pikio preparatus, nesunaikinama naudinga skrandžio bei žarnyno mikroflora. Beje, kaip ir kiti bičių produktai, pikis vartojamas ne tik susirgus, bet ir profilaktiškai, sveikatai stiprinti. Medicinos praktikoje bičių pikis taikomas plaučių tuberkuliozei gydyti, otolaringologijoje, gastroenterologijoje, oftalmologijoje, stomatologijoje, chirurgijoje, urologijoje, ginekologijoje ir praktologijoje. Pikiu sėkmingai gydomi nušalimai, nudegimai, spinduliavimo pakenkimai, virusinės infekcijos, širdies bei kraujagyslių ligos, prostata, trofinės žaizdos... Taigi bičių pikio panaudojimo medicinoje galimybės išties plačios. Aptarsime tik kai kurias.
*Natūralaus bičių pikio inhaliacijomis efektyviai gydomos viršutinių kvėpavimo takų ligos. Procedūrai imama 30-50 g pikio, kuris supilamas į sausą mažą arbatinuką. Ant uždengto arbatinuko snapelio užmaunamas čiulptukas bei įstatomas piltuvėlis. Arbatinukas dedamas į puoduką (vandens vonelę) taip, kad 2/3 būtų apsemtas. Puodukui iš kartono iškerpamas dangtis su skyle viduryje - arbatinukui įstatyti; plyšeliai aplink apsaugai nuo karštų garų apkamšomi vata. Kai vanduo užverda (kaitinti ant mažos ugnies) ir sausame arbatinuke ištirpęs pikis ima skleisti malonų kvapą, pradedama inhaliacijos procedūra. Piltuvėlio platųjį galą pridėjus prie burnos, kvėpuojama: pro burną įkvepiama, pro nosį iškvepiama. Taip kvėpuojama po 10-15 min. du kartus per dieną. Inhaliuojamo pikio keisti nereikia bent porą savaičių. Tam pačiam tikslui tinka ir spiritinis pikio tirpalas.
*Spiritiniu pikio tirpalu obstrukcinį bronchitą galima išgydyti išsiverčiant be kitų vaistų. Triskart per dieną, 30 min. prieš valgį, geriama po 30-40 lašų (30 proc. tirpalo) su vandeniu, pienu, medumi ar ant gabaliuko cukraus. Kursas - 1-2 mėnesiai. Toks pat gydymas tinka sergant lėtiniu viršutinių kvėpavimo takų uždegimu.
*Nuo slogos rekomenduojamas 20 proc. aliejinis pikio tirpalas (lašinamas į nosies landas). Sergant faringitu, juo tepama gerklė.
*20 ar 30 proc. spiritinis pikio tirpalas vartojamas nuo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės. Triskart per dieną, pusvalandį prieš valgį, patariama išgerti po 40-60 šio tirpalo lašų su pienu, arbata (arba užlašinti ant gabaliuko cukraus, medaus). Gydymas tęsiamas 3-4 savaites. Panašiai gydomos tulžies pūslės, jos latakų ir kepenų ligos. Vartojant pikį, pamažu nyksta skausmai, dispepsijos reiškiniai, normalėja virškinimas.
*Pikio spiritiniais tirpalais gydomos grybinės odos ligos (trichofitija ir epidermofitija), pūliuojančios, ilgai negyjančios bei buitinės žaizdos, taip pat trofinės blauzdų opos; pikio tepalais - egzemos, neurodermatitai, odos tuberkuliozė, žvynelinė (psoriazė), nudegimai bei nušalimai.
*Chirurgai siūlo 20 proc. spiritinį pikio tirpalą (po 30-40 lašų su arbata ar pienu 3 kartus per dieną prieš valgį) vartoti kaip biostimuliatorių prieš operacijas, taip pat pooperaciniu periodu, siekiant išvengti komplikacijų arba joms gydyti.
*Pikis - senėjimo priešas. Įrodyta, kad senstama organizme vykstant kenksmingiems oksidacijos procesams, kuriuos gali sustabdyti antioksidantai. Antioksidacinį bičių pikio poveikį nulemia viena iš jo sudėtyje esančių nesočiųjų riebalinių rūgščių - oksideceninė rūgštis.
Kas galima ir ko ne
Tinkamai surinktas bei laikomas pikis yra biologiškai aktyvi medžiaga, stipriai veikianti augalus, mikroorganizmus, gyvūnų ir žmogaus organizmą, todėl būtina paisyti rekomenduojamų dozių. Nevalia namų sąlygomis ruošti bičių pikį kaip vidinį vaistą arba aerozolį. Lengvabūdiška savo nuožiūra paskirtą gydymo kursą pakeisti ar papildyti pikio preparatais, mat jie suderinami ne su visais medikamentais. Pasikliaukime gydytoju. Beje, skirdamas gydymą pikio preparatais ar kitais bičių produktais, kartu jis perspės, jog pirmiausia būtina įsitikinti, ar nesate jiems jautrus.
Kartais, norint atskirti nešvarumus ir priemaišas, pikis plaunamas vandenyje. Būdamas sunkesnis, jis skęsta, o vaškas ir kitos priemaišos iškyla į paviršių. Išdžiovintas pikis lieka švarus, bet jau nevisavertis, nes dalis gydomųjų medžiagų ištirpsta vandenyje. Štai kodėl pikio negalima plauti. Pašalines priemaišas (vašką, negyvas bites, medžio gabaliukus ir kt.) būtina pašalinti mechaniškai - išrinkti.

Habil. dr. Mykolas RAUCKIS