Didelis anglies dvideginio kiekis neigiamai veikia bičių fiziologinę būklę. Kai jo kiekis viršija 3%, bitės greičiau sensta ir pavasarį greičiau miršta, mažiau išaugina perų. Todėl labai svarbu, kad žiemojančios bitės gautų kuo daugiau šviežio oro. Kad šis procesas normalia vyktų, avilys turi būti gerai vėdinamas. Todėl rudenį, pasibaigus bičių maitinimui ir jų aktyviam skraidymui, lakos turi būti gerokai praplėstos (iki 2-3 cm kiekvienam koriui). Kai kurie bitininkai žiemai palieka atviras lakas per visą jų plotį, tik nuo pelių ir kirstukų pridengia jas grotelėmis.
Padidėjus bičių lizde anglies dvideginio kiekiui, kartu kaupiasi ir drėgmė, o ji bitėms labai pavojinga, nes sudaro palankias sąlygas mikroorganizmams daugintis ir nozematozei vystytis. Be to, drėgnas oras laidus šilumai. Bitės, žiemodamos drėgnoje aplinkoje, daugiau netenka šilumos, kurią privalo kompensuoti, suvartodamos daugiau maisto. Tačiau intensyvus avilio vėdinimas, irgi mažina bičių lizdo šilumos kiekį. Ypač tai pastebima, paliekant lizdo viršuje atviras vėdinimo angas arba atlenkus pagalvės kampą. Susidaro ištisinis avilio vėdinimas, skersvėjis. Tyrimai parodė, jog toks skersvėjis (priklausomai nuo jo stiprumo) jaudina bites, jos pakelia lizdo temperatūrą ir suvartoja daugiau maisto. Bitės, žiemodamas tik su apatine atvira laka, suvartoja mažiau maisto, negu su dviem atvirom lakom: apatine ir viršutine. Esant vėjui, avilio vėdinimas dar sustiprėja. Todėl labai svarbu žiemos metu bites apsaugoti nuo tiesioginio vėjo ir nuo skersvėjų.
Avilio mikroklimatą gali stabilizuoti 6-10 cm aukščio „oro pagalvė”, esanti po bičių lizdu. Lizdo apačioje ji kaupia anglies dvideginį ir vandenį. Anglies dvideginis sulaiko šilumos pasišalinimą per avilio laką maždaug 1,6 karto. Bitininkai yra pastebėję, kad bitės ypač kruopščiai pikiuoja viršutinę avilio dalį, užtaisydamos visus plyšius. Tai padeda bičių lizde sulaikyti šilumą. Avilio vėdinimas vyksta tik per apatinę avilio laką. Tai visiškai atitinka drevės vėdinimo sistemą. Drevėje lizdo viršuje nėra vėdinimo angos, nėra ir skersvėjo. Apatinė dalis būna tuščia („oro pagalvė“). Drevės vėdinimas vyksta tik per laką.
Bičių lizde oro judėjimas prie pat kamuolio vyksta kylančia srove į viršų. Kamuolio sušildytas oras, paėmęs drėgmę, kaupiasi viršuje, ten atšąla ir avilio sienelėmis leidžiasi žemyn. Lizdas pagal temperatūros rėžimą būna padalytas tartum į dvi dalis: apatinę („oro pagalvę“), nešildomą, ir viršutinę šildomą. Oro kaita tarp šių dalių vyksta pagal difuzijos principą. Tai išlygina abiejų dalių oro sudėtį, bet nepakeičia jų skirtingų temperatūrų. Viršutinėje dalyje visuomet būna šilčiau. Apatinėje dalyje dalis drėgmės pasišalina per laką lauk, kita dalis kondensuojasi prie lakos, ant avilio dugno ir sienelių. Padarius lizdo vėdinimą per lubeles ir viršutinę laką, sukuriamas skersvėjis, t.y. suaktyvinamas oro judėjimas iš šaltos avilio zonos į šiltą. Su šia oro srove pašalinami vandens garai, o kartu ir šiluma, kurią bitės priverčiamos kompensuoti, sunaudodamos daugiau maisto. Avilio vėdinimą galima pagerinti, paliekant už diafragmų (ar kamšų) tuščias ertmes. Po kamšomis ir diafragmomis pakišami 1-1,5 cm storio pagaliukai, kad anglies dvideginis ir drėgmė pasklistų po visą avilio dugną.
Jeigu bičių kamuolyje anglies dvideginio padaugėja iki 5-7%, jis tampa purus, ir bitės pradeda jį vėdinti, mosuodamos sparneliais. Tai galima išgirsti pagal bičių ūžesį, pasiklausant lizdo garsų per žarnelę. Jeigu kamuolyje anglies dvideginio yra iki 4%, lizdo garsų stiprumas siekia 2-4 decibelus, jeigu pakyla iki 5-7% - padidėja iki 6 decibelų, o esant 9-10% - iki 23 decibelų. Normaliai žiemojančių bičių šeimos ūžesys būna lygus, ramus, net šiek tiek prislopintas.
Staigūs lauko temperatūros pasikeitimai sukelia vandens garų kondensavimąsi. Tuomet avilyje padidėja drėgmės. Esant minusinei temperatūrai, vandens garai nusėda ant avilio dugno ir sienelių, susidaro šerkšnas, o kartais net ledas. Esant atodrėkiui, šerkšnas ir ledas tirpsta, padidėja avilio oro drėgmė, kuri neigiamai veikia bites. Atidengtas medus, būdamas higroskopiškas, prisitraukia drėgmės. Bičių, kurios vartoja tokį medų, organizme taip pat padidėja vandens kiekis, kurį bitėms dėl padidėjusios aplinkos drėgmės būna sunku pašalinti. Drėgnas oras laidus šilumai, todėl labai atšaldo lizdą. Tokiomis sąlygomis bičių žiemojimas pasunkėja. Yra toks posakis: bitės šalčio nebijo, bijo drėgmės. Dar blogiau, jeigu atidengtas medus dėl drėgmės pertekliaus pradeda rūgti. Bitės, vartodamos tokį medų, suviduriuoja, atsiranda palankios sąlygos nozematozei pasireikšti. Esant didelei lizdo drėgmei, bičių koriai pradeda pelyti. Supeliję koriai– tai blogo bičių lizdo vėdinimo ženklas.
Ruošiant bites žiemai, svarbu sudaryti kompaktišką bičių lizdą. Rudenį reikia pašalinti visus korius, kuriuose yra mažiausiai medaus. Jie iškeliami už diafragmos ir atakiuojami, kad bitės šį medų galėtų sunešti į lizdą. Apatinė laka, jeigu rudenį maitinant bites buvo susiaurinta, pasibaigus bičių vagilių skraidymui, praplečiama iki 2-3 cm kiekvienam koriui. Galinės kamšos nededamos, kol nebus vidutinė minusinė paros temperatūra. Pastaruoju metu žiemos buvo tokios šiltos, kad kamšų visai nereikėjo dėti. Jos dedamos tada, kai pavasarį lizde atsiranda perų.
Literatūroje yra daug rekomendacijų, kaip pamaitinti bites žiemą, trūkstant maisto. Bet tai apsunkina jų žiemojimą. Jeigu bites buvo gerai pamaitintos rudenį, maisto joms neturėtų trūkti. Tačiau tokių atvejų pasitaiko, kai bitininkas neapsižiūri, jog bitės vagilės iš silpnesnių bičių šeimų rudenį išnešė maistą. Bičių maitinimas žiemą nepageidautinas, nes jis prieštarauja bičių žiemojimo biologiniams procesams. Vietoj ramaus žiemojimo jos turi dirbti. Tai pavasarį atsiliepia bičių šeimos stiprumui. Jos išaugina mažiau perų, ir vasarą būna mažesnė medaus produkcija.
Taigi svarbiausios bičių žiemojimo sąlygos – racionalus avilio vėdinimas, normalus bičių lizdo temperatūros ir drėgmės rėžimas, kokybiškas maistas ir ramus bičių žiemojimas.  

Bitininkystės naujienos 2008- 4

Tinklapio autorius